Tik du keliai, o tai ne tiek ir maža
Pasirinkimas vėl toks pat, koks ir 2019-aisiais, – Gitanas Nausėda arba Ingrida Šimonytė.
Visiems daugiau mažiau akivaizdu, kad rinkimuose greičiausiai triumfuos dabartinis šalies vadovas. Ir vis dėlto, kaip sako politologai ir sociologai, politinių siurprizų ir netikėtumų galimybės dar niekas neatšaukė.
Todėl norint objektyviai svarstyti, kokia bus situacija Lietuvos politinėje viršūnėje artimiausius penkerius metus, būtina įvertinti abi galimybes, t. y. išprognozuoti, koks bus tas kelias, kai žmonės šį sekmadienį pasirinks vieną iš jų.
Akivaizdu – abu kandidatai yra „sisteminiai“, t. y. nė vienas jų kardinaliai nepakeis Lietuvos politinės krypties. Bet, žinoma, skirsis detalės, kaip būtų įgyvendinama vidaus ir užsienio politika vienu ir kitu atveju. Kad ir santykių su Vyriausybe bei valdančiąja dauguma klausimais.
Pats pirmasis prezidento darbas po inauguracijos, kuri tradiciškai įvyks liepos 12 d., bus Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo, dar vadinamo „mandagumo atsistatydinimu“, priėmimas.
Paprastai veiksmai po įgaliojimų grąžinimo yra kone techninio pobūdžio – premjeras perskiriamas tas pats, pakeičiamas koks vienas, galbūt du ministrai ir Vyriausybė dirba toliau. Net jos numeracija nesikeičia (dabartinis, I. Šimonytės vadovaujamas kabinetas yra 18-asis šiuolaikinės Lietuvos istorijoje).
Šiemet Vyriausybės „performatavimas“ sutampa su įsibėgėjančia spalį įvyksiančių Seimo rinkimų kampanija.
Žinia, prasidėjus naujai Seimo kadencijai visada įvyksta Vyriausybės jau nebe „mandagumo“, bet visiškai oficialus atsistatydinimas, o nauja valdančioji koalicija imasi sudaryti savąjį ministrų kabinetą. Jis turėtų darbą pradėti apie gruodžio vidurį.
Tad laikotarpis tarp dabartinės Vyriausybės „mandagumo atsistatydinimo“ ir oficialaus visiškai naujo kabineto darbo pradžios – trumputis, mažiau kaip penki mėnesiai.
[infogram id="930d116b-714c-4c92-952f-01913c5a5a54" prefix="Lj6" format="interactive" title="Veiksmai po II rinkimų turo"]
Tuo atveju, jeigu šiuose prezidento rinkimuose netikėtai laimėtų I. Šimonytė, viskas kaip ir aišku – liepą ji turėtų atsistatydinti iš premjerių, o pradėjusi eiti prezidento pareigas kartu su savo atstovaujamais konservatoriais bei jų partneriais valdančiojoje koalicijoje turėtų sudaryti 19-ąją Vyriausybę su nauju jos vadovu. Kadangi šis kabinetas nebūtų ilgalaikis, jame, ko gero, neverta tikėtis didesnių pokyčių.
Daugiau intrigos šiuo klausimu būtų, jeigu, kaip ir prognozuojama, prezidentu bus perrinktas G. Nausėda. Jis ir jo atstovai šiomis dienomis neslepia – po „mandagumo atsistatydinimo“ bus siekiama „daugiau nei kelių“ pasikeitimų Vyriausybėje, nepaisant net ir to, kad jai liks labai mažai laiko iki darbo pabaigos.
Svarstoma, kad gali būti nuverstas žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, galbūt bus siekiama pakeisti vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę ar Energetikos ministerijos vadovą Dainių Kreivį. Jeigu Gabrielius Landsbergis taps kandidatu į naujuosius Lietuvos deleguojamus Europos Komisijos narius, tektų rasti ir naują užsienio reikalų ministrą.
Be to, iki šiol nėra paskirtas nuolatinis švietimo, mokslo ir sporto ministras, nors, neoficialiomis žiniomis, šį klausimą bus pabandyta išspręsti dar iki prezidento inauguracijos.
Tiesa, G. Nausėdos ir jo aplinkos garsios kalbos apie gana aktyvų mojavimą ministrų atstatydinimo kirviu siejamos ir su rinkėjų pritraukimu prieš antrąjį turą. Nes nebūtinai visi tie grasinimai bus įgyvendinti – jeigu valdantieji konservatoriai ir jų premjerė užsispirs, pokyčių kabinete gali ir nebūti tiek daug.
Galų gale, egzistuoja prezidento teisė tiesiog nepaskirti bent kelių Vyriausybės vadovo jam teikiamų kandidatų į ministrus. Tik tada bemaž pusmetį kabineto darbas bus kiek apsunkintas, nes kai kuriems ministrams tektų laikinai nešti ne po vieną portfelį.
Jau ne kartą grasinimais atsistatydinti pagarsėjusi I. Šimonytė dėl tokių prezidento veiksmų galėtų ir vėl įsižeisti, ir vėl mesti pasitraukimo kortą, maždaug, tegu G. Nausėda tada formuoja naują tą trumpalaikę Vyriausybę pats, be mūsų.
Tačiau ar bet kuris iš tokių kraštutinių variantų tikrai būtų gera išeitis ir tikrai būtų sveikinamas rinkėjų? Ypač turint galvoje nemažai dar iki Seimo rinkimų spręstinų problemų, kad ir šaltinių didesniam krašto apsaugos finansavimui paieška.
VŽ sutinka, kad per rinkimų kampaniją turbūt niekada nepavyks visiškai išvengti triukšmingų, aštrių, populistinių ar net demagoginių pareiškimų, neįgyvendinamų pažadų, skirtų tik mažiau politika besidomintiems rinkėjams pavilioti.
Bet norėtųsi, kad pretendentai, ypač jeigu jie nėra kokie radikalai ar įsisenėję demagogai (o nė vienas iš dviejų likusių kandidatų į prezidentus toks tikrai nėra, veikiau atvirkščiai), savo rinkimų retorikai pasirinktų ne populistinius, bet atsakingus ir pamatuotus, logiškus ir konstituciškai pagrįstus pasisakymus. Netgi jeigu jie negarantuotų papildomų rinkėjų balsų.
Pirmasis turas įrodė, kad dauguma rinkėjų pasisako už racionalius ir atsakingus politikus, tuos, kurie kalba ir veikia nepopulistiškai. Todėl iš abiejų į antrąjį turą patekusių politikų rinkėjai pageidautų girdėti būtent tokius – racionalius ir atsakingus – pareiškimus.
Kad ir kaip būtų, tik nuo paprastų balsuotojų supratimo ir su(si)vokimo priklausys, kuris politinis kelias iš pasiūlytų dviejų jiems priimtinesnis.
