Regėtas trileris „G. Nausėda prieš I.Šimonytę“. Laukite tęsinio
Vakarykštis balsavimas parodė, kad premjerė I. Šimonytė buvo per anksti „nurašyta“ – sėkmę kurį laiką pasimatavęsis Ignas Vėgėlė nustumtas iš prognozuotos antrosios vietos. Panašu, kad tam „pasitarnavo“ Aurelijaus Verygos ir Ramūno Karbauskio sumanyta „gudrioji kompozicija“ bei ir pats kandidatas: rinkėjams debatuose pasirodęs seklus, besiblaškantis, puldinėjantis oponentus ir gana laisvai interpretuojantis faktus.
Rinkimai parodė, kad turime gerokai daugiau, nei galvojome, nusivylusių ar suklaidintų žmonių. Jie paprastai linkę tikėtis daugiau „valdiškos šilumos“, todėl mažiau domisi priežastiniais ryšiais valstybėje, o paguodos ieško kontraversiškuose politinio spektro pakraščiuose, kurį simbolizuoja parlamentaro priesaiką sulaužęs Remigijus Žemaitaitis ir Rusijos radijo retransliatorius Eduardas Vaitkus. Pastarasis dar ir mėgino užimti nuskriaustojo pozą – esą jį „diskriminavo“, „cenzūravo“ etc. Negi jis naiviai tikėjosi būti Lietuvos vedliu?
Šių dviejų ypatingai radikalių kandidatų surinktas nemenkas balsų skaičius ne tik stebina, bet ir neramina. R. Žemaitaitis, pagarsėjęs antisemitiniais pasisakymais, netekęs parlamentaro mandato, bet sugebėjęs išvengti apkaltos (skubiai padėjęs mandatą „ant stalo“), ne tik galėjo dalyvauti prezidento rinkimuose, bet ir pasiliko teisę vėl kandidatuoti į Seimą. O dabar surinktų balsų krepšys signalizuoja, kad ir rudens rinkimuose jis gali turėti atitinkamai nusiteikusių piliečių palaikymą.
E. Vaitkus vakar buvo Šalčininkų ir Visagino, dalies Vilniaus rajono „herojus“, surinkęs daugiau kaip 7% balsų. Politologai teigia, kad už jį, ko gero, balsavo šįkart nekandidatavusio Waldemaro Tomaszewskio elektoratas. Tokia meilė prorusiškam kandidatui rodo, kiek prosovietinių rinkėjų dar yra Lietuvoje ir kad ten, anot G. Nausėdos, „skamba Kremliaus kurantai“.
Akivaizdu, kad šiai problemai atitinkamo dėmesio reikia nedelsiant, jei norime, kad šie mūsų piliečiai netaptų lengvu propagandistų iš Rytų grobiu.
Aštuoni kandidatai prezidento rinkimuose toli gražu nėra staiga išaugusi lyderių pasiūla, vainikuojanti demokratijos šventę. Vaizdas debatuose ir kitokio pobūdžio renginiuose leidžia daryti prielaidą, kad dalis kandidatų nusprendė tiesiog išnaudoti išskirtinio ir sąlyginai pigaus viešumo galimybę savo asmenybių, atstovaujamų partijų ir judėjimų populiarinimui, siekiant prasimušti į Europos Parlamentą ir/ar Seimą. Panašu, kad Trojos arklio strategija tampa vis populiaresne rinkėjų mulkinimo priemone, kurią, tikėtina, visu gražumu dar nesyk regėsime.
Visgi galime pasidžiaugti tuo, kad rinkėjai į antrąjį turą palydėjo du iš aštuonių geriausiai prezidento tarnybai pasiruošusius, nors toli gražu netobulus politikus su panašiu požiūriu į valstybę, nacionalinį saugumą, veiklos prioritetus ir kiek per maža tolerancija oponentams bei kritikai. Tačiau jie neabejotinai skiriasi savo vertybių palete ir nevienoda politinės-ūkinės veiklos patirtimi ir temperamentu.
Gal nuskambės paradoksaliai, tačiau abiem galutinė pergalė rinkimuose gali tapti asmeninių transformacijų ir nusiraminimo penkmečiu – nes vienam tai būtų paskutinė kadencija, o kitai – pasitraukimas nuo ugnimi besispjaudančio Vyriausybės kraterio į sąlyginai ramią Daukanto aikštės užuovėją. Bent sveikas protas tokį scenarijų galėtų padiktuoti. Belieka laukti kažkur jau regėto trilerio tęsinio: G. Nausėda prieš I. Šimonytę. Jis priklauso nuo to, kaip persiskirstys balsai po kelių savaičių. Yra apie ką pagalvoti ir kandidatų komandoms ir rinkėjams.
Įdomu tai, kad VŽ atlikta skaitytojų (sprendimų priėmėjų) apklausa prieš rinkimus išpranašavo būtent tokią 1 turo baigtį. „Verslo žinios“ savo portale 7 dienas kvietė skaitytojus atsakyti į klausimą „Už kurį kandidatą balsuosite prezidento rinkimuose?“. Kviečiame pažvelgti į 1.920 respondentų nuomonę:
[infogram id="36f73ad6-36b6-465e-9a12-1dcb50f51972" prefix="ynQ" format="interactive" title="VŽ skaitytojų apklausa apie tai, už ką balsuos prezidento rinkimuose"]
Beje, vakar vyko ir referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Ir vėl jis patyrė fiasko. Tenka pripažinti, kad pataupėme referendumo žinutės viešinimui, o ir ar ne per daug leidome teisininkams, sukūrusiems lietuviui nesuprantamą abrakadabra konstitucinės pataisos formuluotę.
Galėjome būti bent trijų milijonų tauta, bet kažkodėl nuolat renkamės nykstančiųjų stigmą. Kol kas ji yra netikra – ir apie tai mums kaskart primins sutikti po įvairius pasaulio kampelius išsimėtę nusivylę tautiečiai. Kol kas, nes dar vienu nesėkmingu referendumu mes atimame iš jų tokią svarbią motyvaciją puoselėti tautiškumą kitose emigrantų kartose.
