2023-09-01 08:45

Mokslo metai – nauji, bėdos – senos

Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Kaip ir kasmet, šią dieną Lietuva pasipuošia kardeliais, kitom gėlėm. Mokyklose – šventė. Tik nuotaika nebūtinai šventiška. Švietimo sistema kamuojama metų metus ne(iš)sprendžiamų problemų, tarp kurių – mokytojų trūkumas, jų skatinimas, efektyvios ugdymo programos, mokyklų aprūpinimas šiuolaikinėmis priemonėmis ir daugelis kitų dalykų.

Tai lyg kažkokia laike įstrigusi tema. Ir visai nesvarbu, ar kalbame apie švietimą Nepriklausomybės užuomazgoje, ar šiandien, ar prie valdžios vairo konservatoriai, ar socialdemokratai, ar šiai sričiai išleidžiame 1,9 mlrd. Eur (2017 m.), ar 3,3 mlrd. Eur (2023 m.), – plokštelė sukasi vis ta pati: „SOS!“, „Blogai!“

Toks jausmas, kad nežinome, ko norime, todėl blaškomės, ieškodami idėjų tai Singapūre, tai Suomijoje, tai dar kur nors.

Pasak dalies pedagogų, nepakankamai pasirengus nuo naujųjų mokslo metų įvedamos naujovės, pvz., atnaujinamos ugdymo programos kai kuriose klasėse, kai tam trūksta vadovėlių, keičiama brandos egzaminų sistema, įvedant tarpinius patikrinimus, praleistų pamokų pateisinimo pokyčiai ir t. t.

Daugybę klausimų kelia ir kai kurie kolegijų reformos aspektai. Ne visada pakankamai operatyviai šiuolaikinio gyvenimo iššūkius atliepia ir universitetų programos. Universitetai jiems keliamus reikalavimus ar teikiamus prašymus persitvarkyti atmuša autonomijos korta.

Verslui svarbiame profesinių mokyklų sektoriuje lyg ir yra teigiamų poslinkių, bet jie nepakankamai spartūs, atsilieka nuo gyvenimo ir darbo rinkos realijų.

Ekspertai pabrėžia, kad bendrojo ugdymo mokyklų programose akivaizdžiai stinga finansinio raštingumo mokymo. Jis labai sunkiai skinasi kelią į mokyklas ir vis nustumiamas į neformaliojo ugdymo lauką, nors šios srities žinios verkiant reikalingos šiuolaikiniame gyvenime tvarkant ir asmeninius, ir valstybinius finansus.

Politikai turėtų būti ypač suinteresuoti finansiškai raštinga visuomene, nes tik tokioje aplinkoje nereikėtų tiek laiko gaišti aiškinant mokesčių ar pensijų kaupimo reformų tikslus, rinkos standartus atitinkančių atlyginimų mokėjimą valdininkams ir aukštos kvalifikacijos specialistams bei vadybininkams. Žmonės labiau pasitikėtų asmeninėmis finansinėmis investicijomis, nes gebėtų suprasti rinkas ir vertinti rizikas, tvarkytis su bankų kreditais.

Kalbant apie švietimo problemas, dar reikėtų turėti galvoje mokinių skaičiaus mažėjimą bendrojo ugdymo mokyklose – beveik 375.000 prieš dešimtmetį ir apie 340.000 šiemet.

Mokyklose šiais mokslo metais dirbs daugiau nei 26.000 mokytojų, universitetuose ir kolegijose – apie 6.000 dėstytojų.

Pedagogų tradiciškai trūksta. Vien Vilniuje reikėtų mažiausiai 340 mokytojų.

Tai viena didžiausių švietimo sistemą kamuojančių bėdų. Ir jau ne vienus metus.

Reikalaudama gerinti darbo sąlygas ir sparčiau didinti pedagogų atlyginimus Andriaus Navicko vadovaujama Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ketina po dviejų savaičių surengti įspėjamąjį streiką, o jeigu reikalavimai nebus vykdomi, visavertį streiką grasinama skelbti nuo rugsėjo pabaigos. Prie šių streikų gali prisijungti ir daugiau mokytojus vienijančių profsąjungų.

Bet Gintautas Jakštas, naujasis švietimo ministras, teigia, kad įgyvendinti keliamų reikalavimų nedelsiant yra neįmanoma, o Vyriausybė laikysis anksčiau prisiimtų įsipareigojimų smarkiau atlyginimus mokytojams didinti kitąmet.

Valdantieji yra pažadėję, kad 2024-ųjų pabaigoje vidutinis mokytojų darbo užmokestis sieks 130% šalies vidutinio darbo užmokesčio. Šiuo metu mokytojų vidutinė alga siekia apie 110% šalies vidutinio darbo užmokesčio (2023 m. II ketv. vidutinė alga šalyje siekė 1.240 Eur, vidutinė mokytojų – 1.408 Eur, tad jeigu jau šiandien būtų įgyvendintas pažadas pasiekti 130%, vidutinis mokytojų atlyginimas turėtų būti 1.612 Eur). 

Bet, anot ministro, toks staigus padidinimas valstybei kainuotų ne vieną dešimtį milijonų eurų. O turint galvoje, kad ir vidutinė alga šalyje nestovi vietoje, tai ir dar daugiau. 

Nacionalinis susitarimas švietimo politikos klausimais lyg ir egzistuoja. Bet kas iš to? Pirmiausia jis ne itin konkretus.

VŽ nuomone, gal vertėtų turėti atnaujintą ir labai aiškų susitarimą, numatantį bent dešimtmečio konkrečią kryptį, kuria turėtų žengti Lietuvos mokykla? Bent jau šioje visiems svarbioje srityje sutartu laikotarpiu gal vertėtų „prilaikyti arklius“ net ir būnant opozicijoje, kad ir kokia būtų didelė pagunda išnaudoti tėvelių ir senelių emocijas medžiojant jų balsus rinkimams.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791