E. Leontjeva. Palūkanų didinimo metinės: ECB įjungia ir antrą ranką
ECB vadovė Christine Lagarde pranešė šią žinią, tuo pačiu tarsi patvirtindama, kad bankas pristabdys pinigų kiekio pūtimą, kuris ir buvo esminis infliacijos žadintojas.
Per pandemiją ECB obligacijų portfelis išsiplėtė dvigubai – nuo 2,5 iki 5 trln. Eur. Dėl to pinigų kiekis euro zonoje išaugo ketvirtadaliu. Nors planuojamų išimti pinigų kiekis palyginus su įlietu į rinką yra gana menkas, tai svarbus žingsnis.
Koks skirtumas žmonėms, kurią ranką naudoja Centrinis bankas? Juk palūkanų dydis ir pinigų kiekis yra susiję dalykai. Labai supaprastinant, vienam dydžiui augant, kitas ima mažėti. Didinant palūkanas, tuo pačiu mažėja skolinimasis, slopsta ekonominis aktyvumas ir galiausiai pasiekiamas pinigų kiekio sumažėjimas. Pajutome tai savo kailiu – bazinių palūkanų didinimas tuojau pat persidavė visoms rinkoje taikomoms palūkanoms, atšaldė ekonomiką ir sumažino paklausą. Įdomu, kad pirmą kartą per visą euro zonos istoriją siauriausio pinigų kiekio rodiklio (M1) augimas šiemet tapo neigiamas. Tai reiškia, kad pinigų apyvartoje yra mažiau, nei pernai.
Vis dėlto, skirtumas tarp dviejų rankų politikos yra. Mat, kol ECB tik kėlė palūkanas, visa našta teko žmonių kišenėms, namų ūkiams, verslams. Pradėjus tiesiogiai mažinti pinigų kiekį, į kovą su infliacija turės įsitraukti ir visi tie, kurie gauna naudą iš ECB vykdomų vertybinių popierių supirkimo programų. Valdžios institucijos turės prisiimti savo dalį naštos kovoje su infliacija.
Pasikeis ir antiinfliacinės politikos poveikis konkrečioms pinigų vartotojų grupėms. Keliant palūkanas kenčia žmonės ir privatus sektorius. Mažinant pinigų kiekį tai pirmiausiai pajus valstybinis sektorius ir su juo susiję privatininkai. Užsisuks kitokia, negu iki šiol, atšalimo grandinė, tačiau gera žinia – kad yra ir tokių išlaidų, kurias sumažinus visiems bus tik geriau. Neatsitiktinai ES ekonomikos ir finansų ministrų posėdyje prabilta, kad laikas imtis valstybių biudžetų deficitų ir skolos disciplinos. Kadangi pandeminiai pinigai buvo liejami į ekonomiką, atpalaidavus biudžetus ir atlaidžiau žiūrint į Mastrichto kriterijų laikymosi privalomumą, akivaizdu, kad nesugrįžus prie disciplinos ir neišėmus bent dalies per pandemiją įlietų pinigų, nuoseklaus ir esminio poveikio infliacijai tikėtis negalima.
Kodėl gi ECB iki šiol darbavosi tik viena ranka? Mat, pinigų ūkio tvarkytojai nenorėjo girdėti, kad infliaciją pirmiausia lemia pinigų kiekis, ir todėl neteisinga kovoti su kainų augimu viena ranka keliant palūkanas, o kita – toliau didinant pinigų kiekį. Per atpalaiduojančios pinigų politikos dešimtmetį buvo įtikėta, kad pinigų kiekį galima didinti kiek panorėjus, pinigų galima duoti visiems – nieko blogo dėl to nenutiks ir jokios infliacijos tai nesukels. Ir nors kol kas šių teorijų neišsižadama, ECB veiksmai rodo, kad požiūris pamažu keičiasi.
2022 m. kovą buvo nutraukti vertybinių popierių pirkimai Specialią pandeminę pirkimo programą (ang. Pandemic emergency purchase programme (PEPP), nors reinvestavimą dar numatoma tęsti iki 2024 m. Pernai birželį paskelbta apie Turto pirkimo programos (ang. programos Asset purchase programme (APP) pirkimų nutraukimą, taip pat apie planus kelti palūkanas, tačiau kita ranka buvo rengiamas naujas įrankis – Transmisijos apsaugos instrumentas (ang. Transmission Protection Instrument (TPI), kurio tikslas buvo atverti didesnį skolinimą ir taip labiausiai prasiskolinusioms pietų Europos šalims. Džiugina, kad šis ECB mechanizmas taip niekada ir nebuvo įgyvendintas. 2023 m. vasarį paskelbta apie Turto pirkimo programos portfelio mažinimą po 15 mlrd. Eur per mėnesį, o gegužę – apie reinvestavimo iš šios programos visišką nutraukimą.
Tad antiinfliacinės pinigų politikos metinės yra proga apžvelgti, kaip keičiasi šią politiką lemiantis mentalitetas. Panašu, kad ECB atsikrato disfunkcinio sutrikimo, kai viena ranka smaugia, o kita glosto. Tiesą sakant, jei viena ranka keliant palūkanas, kita ranka būtų anksčiau prisuktas pinigų dauginimo kranelis, kova su infliacija būtų sėkmingesnė, o jos našta visuomenei būtų pasiskirsčiusi tolygiau.
Komentaro autorė - Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
