Laimės tie, kuriems gyvybės reiškia kur kas daugiau už stakles
Rusijos ir Baltarusijos žiniasklaidoje rašoma, kad įmonės, kurios Lietuvoje paskelbė stabdančios gamybą, šių šalių institucijoms kalba visai kitaip – neva jos lieka ir verslas nebus stabdomas. Kadangi žinome, kad šių šalių žiniasklaida negalima pasitikėti, įmonių neįvardysime.
Nors posakis byloja, kad verslas emocijų neturi jausti, juk sakoma – „nieko asmeniško, tik verslas“, rusų vykdytos žudynės Bučoje ir Irpynėje nuostolių klausimą nustumia į antrą planą. Nes keli ar keliasdešimt milijonų eurų negali būti pretekstu likti su agresoriumi – gyvybės ir laisvės kaina eurais nematuojama.
Ukraina gina ir mūsų laisvę, nes po Ukrainos neabejotinai antras kąsnis būtų Baltijos šalys. Taip, nuostoliai skaudūs. Skaudūs tiems, kas buvo patikėję Lukašenkos ar Putino žadėta investicijų apsauga. Ir tiems, kurių turėtos įmonės Ukrainoje subombarduotos, kaip „BT invest“ prekybos ir pramogų centras „Retroville“, į kurį buvo investuota maždaug 100 mln. Eur.
Ir vienas kelias būtų susitaikyti su nuostoliais, mintyse juos nurašyti ir galvoti, kaip dirbti toliau, kad juos sumažintum. Tad šiuos nuostolius geriausia „nurašyti“, kad būtų galima judėti į priekį prie jų negrįžtant. Tai išgyvenę verslininkai sako – „paskui lengviau mąstyti“, lengviau ieškoti būdų, kaip šiuos nuostolius kompensuoti.
Galima rinktis ir kitą kelią – tempti gumą, vilkinti sprendimų priėmimą. Tačiau ant kortos statoma moralė ir reputacija – galima išvengti nuostolių šalyse agresorėse, bet dar daugiau prarasti ten, kur agresorėms taikomos sankcijos. Rusijoje liekančiųjų įmonių sąrašai bus linksniuojami, spaudimas tik didės. Kaip „Henkel“ ir kitų įmonių atvejais, kurių produkciją vartotojai kviečiami boikotuoti.
Yra ir trečias kelias – tęsti verslą Rusijoje ar Baltarusijoje, perkeliant į šias šalis gamybą iš ES. Arba iškelti gamybą į kitą, trečiąją šalį. Teks įvertinti padėtį ir apsispręsti, pasirinkti vieną kryptį. Gudraujantys ir tiekiantys vieną informaciją vidaus publikai, o kitą – Rusijos ar Baltarusijos institucijoms, viliantis, kad per kelis mėnesius dviprasmiška padėtis savaime išsispręs, ilgai ant dviejų kėdžių neišsidės.
VŽ manymu, ilgas gumos tempimas gali sukelti tokius reputacijos nuostolius, po kurių įmonės gali nebepakilti. Kitaip tariant, išsaugojus stakles galima prarasti produkcijos pirkėjus.
Ir jeigu lietuviškų įmonių patirtis dar maža, galima pasižiūrėti, kaip elgiasi pasaulinės korporacijos. Su milijardiniais nuostoliais Rusijoje ar Baltarusijoje susitaikiusios tarptautinės kompanijos, kurios nutraukia ryšius, regis, suprato, kad šios diktatorių valdomos šalys kaip buvo, taip ir liks nenuspėjamos. O po karo su Ukraina – dar ir nuskurdusios, su susitraukusia vartotojų perkamąja galia.
O gal jos galvoja ir apie tai, kad kai Ukraina karą laimės, jai atstatyti reikės labai daug arba beveik visko. Šalys partnerės turės skirti atstatymui milijardus eurų. Jau svarstoma, kad Ukrainos atstatymui būtų galima naudoti ir kitose šalyse įšaldytas Rusijos lėšas.
Šalių partnerių įmonėms atsivers 40 mln. vartotojų rinka. Laimės tie, kuriems gyvybės reiškė kur kas daugiau už stakles.
