Dėl kainų verslo nekala prie kryžiaus

 

Ukrainiečiai šauniai kovoja prieš okupuoti juos bandančią Rusijos armiją, kaip pasirodo, žengiančią molinėmis kojomis. Todėl jau esminis klausimas yra ne kas nugalės, o kada Ukraina švęs pergalę. Visas pasaulis laukia šios dienos, išskyrus pačią agresorę ir kelias jos sąjungininkes. 

Kitas pozityvus dalykas – tas pats pasaulis įrodė, kad savo nesutarimus, baimę dėl galinčio nutrūkti energetikos išteklių tiekimo iš Rusijos, kuri privedė prie tūpčiojimo ar kartais net keliaklupsčiavimo Kremliui, galima nustumti į antrąjį planą ir atsukti Maskvai nugarą. O magaryčių – dar ir sankcijų paketą, kaskart vis griežtesnį ir sunkesnį, pridėti.

Tačiau viskas turi savo kainą. Ir mes visi ją mokame. Kuro švieslentėse žybsintys skaičiai kai kuriuos darbuotojus jau dabar paskatino iš nuosavo automobilio persėsti ant dviračio ar į viešąjį transportą. Apsilankius parduotuvėje, į pirkinių krepšelį įsimetama kur kas mažiau prekių, nes apgalvojama, ar tikrai jų reikia. Ir tai darome ne dėl staiga kilusio noro mažinti besaikį vartojimą, o paprasčiausiai, kad viskas pabrango – tiek duona kasdienė bei visi maisto produktai, tiek ir kitos prekės.

Bet keisčiausia, kad kol kas nesigirdi riksmų ar kaltinimų, kad valdžia dėl visko kalta ar kad „gobšusis“ verslas tradiciškai vėl nori papildomai užsidirbti. Dar nėra ir raginimų eiti į protestų mitingus, į užantį įsimetus po akmenį, arba traktoriais ir vilkikais blokuoti sostinės gatves. Nes daugelis supranta – vyksta karas, o kad greičiau jis pasibaigtų, turime ne tik aukoti Ukrainai, bet ir susimokėti kasdieniame gyvenime.

Ką šiuo metu daro Lietuvos verslas? Tikrai nesėdi rankų sudėjęs. Ir nesvarbu, ar jis valdo gamyklas, kuriose dirba šimtai darbuotojų, ar turi vos vieną kavinukę, visi ieško būdų sąnaudoms sumažinti, kartu – ir kainų šuoliui amortizuoti. Daugelis verslų, kurie dvejojo, ar verta įsirengti atsinaujinančių šaltinių elektrines, dabar net neabejoja: tai faktas – net ne klausimas. Juolab verslininkų, tokią energiją pradėjusių naudoti, patirtis rodo, kad tai iš tiesų padeda mažinti sąnaudas.

Pavyzdžiui, UAB „Svaita“, valdanti 21 parduotuvių tinklą, pirmąsias saulės elektrines irgi įrengė 2013 m. – pradėjo nuo 3 parduotuvių stogų, vėliau investicijas tęsė.

„Pirmosios elektrinės jau atsipirkusios. Šiuo metu mes pasigaminame apie 10% energijos iš saulės. Turint omenyje, kad elektros sąnaudos yra tikrai reikšminga sąnaudų dalis“, – nurodo Rasa Pacenkienė „Svaitos“ vykdomoji direktorė.

Sprendimų randa ir maitinimo įstaigų vadovai. Dauguma jų norom nenorom jau kilstelėjo patiekalų kainas. Kai kur jie pabrango euru ar dviem, kiti sugebėjo išsiversti prie įprastų kainų pridėję vos keliasdešimt centų. Gelbėjo sprendimai, kurie nuolat tūnojo pašonėje, bet kai savikaina jau ėmė vis artėti prie galutinės kainos, pradėta jų ieškoti.

Pavyzdžiui, sostinės „Alaus namai“ pakeitė pirkimo strategiją. Kai didmenininkai ėmė vienas po kito didinti produktų kainas – kai kurie net 20%, – įmonė įdarbino pirkimo vadybininką ir patikėjo jam ieškoti pigesnės produkcijos. Šis analizuoja nuolaidas ir akcijas 5 prekybos tinkluose, be to, bendradarbiauja su dar 30 smulkesnių prekybininkų – tai leidžia produktų įsigyti pigiau. Tad ir patiekalų kainų šuolis maitinimo įstaigoje buvo nedidelis. Verslininkai teigia, kad šį kartą jie nesulaukia tiek klientų priekaištų ar pasipiktinimo, kaip kad anksčiau, kai tekdavo kelti kainas.

VŽ nuomone, tai rodo ne tik vartotojų brandą, kurie jau suvokia, kad kai pašonėje vyksta karas, visi privalo solidarizuotis, bet ir paties verslo pastangas kainų kilimą pristabdyti ieškant sprendimų, o ne užkrauti tai pirkėjams. Ir tik lanksčiausi, išradingiausi verslai per bet kokią krizę sugeba ne tik išgyventi patys, bet ir išlaikyti lojalų klientą. Maras ir karas, kurių akivaizdoje tenka gyventi, tai dar kartą įrodė.