Nukabinkime iškabą „Visi išėjo į frontą“

„Bus reikalinga nemenka dotacija įmonėms (elektros ir dujų tiekimo – red.) tam, kad kainų augimas galėtų būti maksimaliai mažas, o tas sukauptas padidinimas, kuris dabar yra pakabintas, jeigu galiu pasakyti tokį žodį, ant įmonės balanso, jį reikės išspręsti viešųjų finansų skyrimo būdu“, – aiškino premjerė Ingrida Šimonytė.

Matyt, neberasime abejojančiųjų, kad įsismarkavusi infliacija reikalauja aktyvių veiksmų, ypač paramstant pažeidžiamiausių gyventojų perkamąją galią. Dėl įvairių priežasčių, o ypač šildymo kainų, šiandien jų yra kaip reta daug, todėl neturėtų stebinti įvairiausių politinių pakraipų ir rangų politikų neslopstantis dėmesys šiai temai.

Susidaro įspūdis, kad šiandien visi puolėme galvoti, o dažniau tiesiog kalbėti apie antiinfliacinį skydą, kaip sako lenkai, užmiršdami, kad vien tik minimomis priemonėmis geriau gyventi nepradėsime. Deja, viešoje diskusijų ir veiksmų erdvėje pritilo kita, daug platesnė, Lietuvos ekonomikos tema. Nors tam yra ir papildoma objektyvi priežastis – viską nustelbianti Kremliaus agresija prieš Ukrainą, tačiau nerimauti verčia jausmas, kad prarandame į ateitį nukreiptą investicijų perspektyvą, svarbių sprendimų dinamiškumą ir į tikslą sutelktus pajėgumus. Verslo žodžiais sakant, esame savotiškos pauzės būsenos, dėl kurios ateityje kad tik netektų graužti nagų.

Sankcijos ir karas Ukrainoje turi savo kainą ir šalims, palaikančioms Ukrainą. Lietuva – ne išimtis. Infliacija, recesijos grėsmė, tiekimo grandinių sutrikimai, žaliavų brangimas ir kt. – tai grėsmės, kurių negalima palikti savieigai arba, kaip tokiais atvejais sakoma, „po to, kai baigsis karas“. Ir tai yra tokio dydžio geopolitinių problemų mazgas, kurio vieni verslininkai nėra pajėgūs išnarplioti, reikalingas didesnis valstybės įsikišimas. Tokio supratimo pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Štai kai kurios ES šalys parengė daugiamilijardinius ekonomikos stimuliavimo planus (pvz., Ispanija – 16 mlrd. Eur, Vokietija – preliminariai apie 13 mlrd. Eur).

Kol paskolos valstybėms pigios, o reikalavimai skolai nėra imperatyvūs karo sąlygomis, akivaizdžiai reikalinga proaktyvi Vyriausybės ekonominė politika.

Europos Komisija (EK) nustatė kelias sritis, kuriose valstybės narės gali kompensuoti karo Ukrainoje šoko padarinius verslui.

Na taip, kaip jau tapo įprasta, Ekonomikos ir inovacijų ministerija garsiai „pasipiarino“, kad dėl infliacijos verslui planuojama skirti lengvatines paskolas, tačiau kaip, kam, kada ir kokia apimtimi bus taikomos kitos EK pasiūlytos priemonės bendrovėms Lietuvoje, kol kas skendi migloje. Sėdėkite, ponai verslininkai, ir laukite tęsinio. Jis neabejotinai bus efektingas, garsus ir daug žadantis...

Bet namų darbus daryti reikia jau šiandien. Štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas viešai minėjo, kad Ukrainos kariuomenei reikia visko ir daug – nuo apatinio trikotažo iki neperšaunamų liemenių. Lyg ir galimybė, lyg ir mokame, bet Lietuvos pramonė neturi laisvų pajėgumų ir iš ko jų didinti.

Galima būtų skolintis, bet augančių rizikų fone bankai reikalauja vis didesnės kofinansavimo dalies ir daugumai įmonių pradeda trūkti savų lėšų investicijoms.

Problemas jau tenka spręsti gamintojams, kurių dalis prarado pajėgumus Rusijoje ir Ukrainoje, ar priklausė nuo žaliavų iš šių šalių, rinkas prarado eksportuotojai, iššūkių kelia pabrangę degalai, logistikos, atsiskaitymų apribojimai ir t. t.

Finansų ministerija skelbia, kad šiemet Lietuvos ekonomikos augimas tęsis, tačiau dėl karo Ukrainoje bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas bus lėtesnis, nei projektuota praėjusių metų pabaigoje, ir sieks 1,6%, kai pernai gruodį laukta 3,7%. Metinė infliacija 2022 m. sudarys 9,8% ir bus didesnė, nei projektuota iki Rusijos karinės invazijos į Ukrainą (4%).

Tačiau SEB banko ekonomistai, įvertinę aukščiau minėtas rizikas, Lietuvos ekonominio augimo prognozę 2022 m. jau nurėžė nuo 3,5% iki 0,1%. Jie taip pat skaičiuoja, kad dėl visiško prekybos su sankcijų sulaukusiomis Rusija ir Baltarusija nutrūkimo Lietuvos BVP per dvejus metus gali susitraukti iki 6–7%.

Viena iš karo kylančių rizikų yra ta, kad artima kaimynystė su agresore Rusija neigiamai veiks ir mūsų investicinį klimatą, paprastai šnekant, investiciniai projektai gali kuriam laikui nugulti į lentyną – bent jau kol išsisklaidys karo dūmai.

Vadinasi, tikėtina, kad vietoj bemaž dešimtmetį Lietuvos ekonomiką auginusio užsienio investicijų bumo (per naujas technologijas, kuriamas gerai apmokamas darbo vietas ir užtikrintas eksporto rinkas) galime netrukus sulaukti investicijų nuosmukio.  

Andrius Francas, su užsienio kompanijomis Lietuvoje dirbančios „Alliance for Recruitment“ partneris, mano, kad, kaip ir bet kuriuo sunkmečiu, šiemet didžiausias viltis reikėtų sieti ne su naujų, o jau esamų investuotojų plėtra.

Daugiau negu akivaizdu, kad Vyriausybei ir verslininkams neišvengiamai reikia galvoti ne tik apie šią dieną, bet ir rytdieną: būtų didelė klaida neapibrėžtoje situacijoje (pri)stabdyti vidaus investicijas, laukiant geresnių laikų. Ir čia pagrindiniai ekonomikos stimuliavimo svertai yra Vyriausybės rankose.

Viena iš krypčių galėtų būti greitesni sprendimai mokesčių srityje, pvz., gyvybės įlietų įmonių reinvesticijų neapmokestinimas pelno mokesčiu (modelis, kuris taikomas aplinkinėse šalyse).

Čia galėtų pagelbėti ir per pandemiją inicijuotas ES atsigavimo ir atsparumo didinimo fondas (Recovery and Resilience Facility, RRF), iš kurio Lietuvai numatyta 2,2 mlrd. Eur. Bet kažkaip viskas pritilę, negirdėti šaukimų, nors tokios programos įgyvendinimas būtų labai laiku ir suteiktų papildomos deguonies verslams.

Juolab kad ir Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris kalba, kad galvoti apie naują investicijų planą palaikyti ES ekonomiką po rusų karo Ukrainoje nėra tikslinga – tam tikslui galima kūrybiškiau įdarbinti daugiau nei 700 mlrd. Eur RRF lėšų. Žodis „kūrybiškiau“ šiame išskirtiniame mūsų gyvenimo etape turi labai svarbią prasmę, kurios viena interpretacijų galėtų būti ta, kad finansų ministrai neturėtų į valstybės išteklius žiūrėti siaurame buhalterinės apskaitos kontekste. Nestandartinės situacijos retai kada sprendžiamos standartiniais sprendimais – ir tą gerai žino verslininkai.

Be to, tiek iš Briuselio, tiek iš ES sostinių pasigirsta raginimai RRF lėšas panaudoti strateginei Bendrijos autonomijai stiprinti, t. y. kuo greičiau pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių ir atjunkyti valstybes nares nuo rusiškų dujų, naftos ir anglies adatos. Tad ir čia vėl kalba sukasi apie investicijas, kurias daryti reikia šiandien.

Matyt, yra ir kitų priemonių, tačiau svarbiausia karo triukšme neužmiršti ekonomikos ir jungti aukštesnę pavarą.

Verslas siunčia žinią, kad yra linkęs užimti proaktyvią poziciją, bet yra spręstinų ūkio reikalų, kuriems spręsti reikia Vyriausybės ir Seimo pajėgumų. Deja, susidaro įspūdis, kad šiandien visos valdžios grandys panėrusios į politiką, o visi lyderiai išėję į frontą: būtinai veržiasi apsilankyti Kijive, būtinai visi nori užsiimti pabėgėlių reikalais, būtinai visi nori analizuoti kariaujančių pusių karines operacijas ir pan.

Suprantama politikų pagunda būti ten, kur nukreiptos visų akys ir kameros, taip pat suprantamas ir jų natūralus žmogiškas noras parodyti solidarumą su agresorės užpulta šalimi.

Moralinė ir finansinė parama prieš rusiškuosius okupantus kovojančiai ukrainiečių tautai yra svarbi, bet ar nevertėtų tolygiau išdėlioti ribotus valdžios lyderių išteklius, kad būtų išvengta dubliavimosi ir pakaktų pajėgų kitiems ne mažiau svarbiems darbams.

VŽ nuomone, ekonomikai neabejotinai reikėtų suteikti aukščiausią prioritetą. Stiprinama ir orientuota į ateitį ji ne tik padėtų mums išgyventi šios dienos negandas, įpūstų pasitikėjimo, suteiktų pagreitį, patenkintų augančius vidaus poreikius ir stiprintų šalies konkurencingumą, bet ir užtikrintų didesnius pajėgumus ir galimybes tiesiant pagalbos ranką mūsų draugams.