Pas darbdavį – perlipti kalnus, perplaukti upes
Lietuvoje dirbti panūdęs pretendentas iš trečiosios šalies išties yra gerokai ir ilgokai gainiojamas po instancijas. Vertinama darbuotojo atitiktis trūkstamų profesijų sąrašui arba vykdomas darbo rinkos testas, reikia pateikti dokumentus, įrodančius kvalifikaciją ir darbo patirtį. Atskirai yra pildomas prašymas leidimui dirbti ir nacionalinei vizai arba leidimui laikinai gyventi gauti. Formaliai šis procesas gali užtrukti 3–5 mėn. ir tik tuomet darbuotojas gali pradėti darbą.
Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė, siūlo pasinaudoti Lenkijos patirtimi – ši šalis, gerokai supaprastinusi procedūras, efektyviau sprendžia darbuotojų trūkumo problemą. Tam, kad Lietuvos įmonės galėtų tęsti veiklą ir vykdyti kontraktus, svarbu leisti dirbantiesiems iš trečiųjų šalių atvykti į Lietuvą ir pradėti darbą, o leidimu laikinai gyventi ir dirbti rūpintis, jau žmogui esant mūsų šalyje.
Būtent tokia tvarka galioja Lenkijoje ir ji leidžia dirbantiesiems pradėti darbą per kelias dienas po susitarimo su darbdaviu. Darbdavys išduoda „Darbo patikėjimo deklaraciją“, kurios pagrindu asmuo gauna QR kodą ir yra įtraukiamas į dirbančiųjų registrą.
Žmogui gavus pirmą atlyginimą, jau inicijuojama leidimo gyventi ir dirbti gavimo procedūra. Svarbu, kad žmogus gali tvarkyti dokumentus, jau dirbdamas šalyje, ir jam nebūtina išvykti, kreiptis dėl vizos, laukti beveik pusmetį, kaip kad yra Lietuvoje.
Pasak LLRI vadovės, esminis dalykas yra atsisakyti kvalifikacijos ir darbo patirties reikalavimo, nes būtent jie sukuria didžiules biurokratines kliūtis ir užkrauna beprasmišku darbu daugybę žmonių tiek privačiame sektoriuje, tiek ir valstybės tarnyboje.
Todėl siūloma spręsti problemas iš esmės, naikinti procesus, dubliuojančius darbo rinką. Tuomet Užimtumo tarnyba galės susikaupti į atvykusių žmonių integraciją, kuri yra labai svarbi.
„Kai į Lenkiją atvykęs ukrainietis jau kuria šalies BVP ir moka mokesčius, į Lietuvą norintis atvykti ukrainietis įklampinamas į ilgas ir brangias procedūras, kurių metu BVP ne kuriamas, o atvirkščiai, išleidžiamas biurokratijai“, – stebisi E. Leontjeva.
2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis 2022 m. Jame – net 163 trūkstamos profesijos. 2022 m. sąrašo paslaugų sektorius papildytas naujomis profesijomis – kompiuterininko, troleibuso vairuotojo ir tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotojo.
Labiausiai trūkstamų profesijų atstovus iš trečiųjų šalių galima įdarbinti supaprastinta tvarka. Tačiau net ir ta „supaprastinta tvarka“ yra labai lėta ir sudėtinga. Tokiam darbuotojui norint gauti vizą ar leidimą gyventi reikia pateikti darbuotojo kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Žmogus, turintis ilgametę patirtį ir gebantis dirbti konkretų darbą, gali neturėti reikiamo diplomo ar pažymos, be kurio jo kvalifikacija nebus pripažinta.
„Labai dažnai tikrinant dokumentus aptinkami įvairūs neatitikimai tarp profesijos, esančios sąraše, ir darbuotojo kvalifikacijos, nesutampa kodų skaičiukai ir žodžiai profesijos pavadinime. Didelė dalis sąraše įrašytų profesijų net neturi atitinkamą kvalifikaciją suteikiančių programų. Yra žinoma, kad šis perteklinis reikalavimas sukuria šešėlinę rinką, kurioje prekiaujama įvairias kvalifikacijas įrodančiais diplomais: tokiu būdu yra siekiama apgauti ir valstybę, ir patį darbdavį“, – aiškina LLRI prezidentė.
Darbuotojų trūkumas prilygsta sniego gniūžtės, paleistos riedėti nuo kalno, efektui: stabdo verslo įmonių vystymąsi, atitinkamai mažiau mokesčių patenka į valstybės biudžetą ir kt. Ir visa tai atitinkamai kiša koją šalies ekonomikos augimui. Todėl, VŽ nuomone, keistoka, kad taip vangiai sprendžiama ši jau spėjusi samanomis apaugti problema. Dviračio išradinėti lyg ir nereikia – pavyzdį turime kaimynystėje ir, kaip rodo lenkų patirtis, gana sėkmingą. Pasirodo, galima gerokai sutrumpinti biurokratinių reikalavimų sąrašą, sutrumpinti kelią iki darbdavio etc.
Pavyzdžiui, kokią (ir kam) naudą teikia kvalifikacijos įrodymo / atpažinimo / pripažinimo galvosūkis? Darbdavys yra suinteresuotas, kad žmogus galėtų dirbti konkretų darbą, tai galbūt jis ir geriausiai išmano, koks žmogus jam tinka. Tad siekiant greitesnių ir efektyvesnių migracijos procedūrų galbūt reikėtų leisti darbdaviui pačiam vertinti darbuotojo kvalifikaciją, atsisakant kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų reikalavimo?
Sričių, kurių „koridoriuose“ už kiekvieno kampo tyko galybė procedūrų, Lietuvoje ir taip yra per daug. Bent vieną kitą svarmenį nuėmus iš biurokratinės naštos krepšio, žiūrėk ir „biudžetas padėkos“.
