Neužmigti starte

Estijoje 2020 m. imigrantai sudarė 15% visų gyventojų, Latvijoje – 12,5%, ES vidurkis siekė 12,5%, o Lietuvoje, Jungtinių Tautų skaičiavimu, turėjome 5,3% imigrantų. Tuo tarpu, pagal emigravusių gyventojų santykį su visų šalies gyventojų skaičiumi, mūsų šalis ES pirmajame trejetuke po Kroatijos ir Bulgarijos – 24,2%.

Lietuva, gerokai pratuštėjusi dėl emigracijos, į šalį pritraukia palyginti mažai darbuotojų, dar mažiau jų – aukštos kvalifikacijos specialistai. O jų reikia ir vietos įmonėms, ir ypač užsienio kompanijoms, besidairančioms vietos savo investicijoms.

Į mūsų šalį atvykę imigrantai retai įsidarbina aukštos kvalifikacijos reikalaujančiose darbo vietose – daugiau kaip pusė jų dirba vilkikų vairuotojais ir mažiau nei 1% – informacinių ir ryšių technologijų specialistais.

Talentų pritraukimo pasiryžo imtis užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“ (IL) – jos parengta studija rodo, kad valstybės poreikius atitinkančiai talentų pritraukimo ir integracijos strategijai būtini teisiniai ir mokestiniai pokyčiai.

„Migrantų integracijos politikos indekse (MIPEX) 2020 m. Lietuvos migracijos politika įvertinta 37 balais iš 100. Tai vienas prasčiausių rezultatų ES. Iššūkių kelia tai, kad imigracijos strateginiai tikslai, kuriais siekiama vykdyti sėkmingą valstybės poreikius atitinkančią talentų pritraukimo ir integracijos politiką, iki šiol nėra paremti tam pritaikyta teisine sistema“, – rašoma minėtoje studijoje – baltojoje knygoje „Globali kova dėl talentų. Galimybė Lietuvos proveržiui“.

Neatmetant būtinybės stiprinti Lietuvos gyventojų kompetenciją, siūloma didesnį dėmesį skirti pritraukiant gabiausius specialistus ir studentus iš užsienio. Turint omenyje, kad talentų medžioklė aktyviai vyksta daugelyje šalių ir tam taikomos įvairios paskatos, Lietuvai reikia gerokai pasistengti, kad pageidaujami specialistai pasirinktų būtent mūsų šalį.

IL kaip vieną dedamąją talentų pritraukimo strategijoje siūlo mokesčių paskatas. Tai galėtų būti laikinas gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo sumažinimas ir išlaidų, susijusių su persikėlimu ir integracija, neapmokestinimas, kai jas apmoka darbdavys.

Argumentams pasirinkti teigiamų rezultatų sulaukę pavyzdžiai. Štai Danijoje 1991 m. pritaikius mokestines paskatas, reikalavimus atitinkančių užsienio specialistų srautas dėl jų išaugo daugiau nei 2 kartus. Nyderlanduose, apklausus mokestine paskata besinaudojančius asmenis, absoliuti dauguma aukštas pajamas gaunančių asmenų nurodė, kad paskatos poveikis jų apsisprendimui atvykti į Nyderlandus buvo labai didelis arba lemiamas (jei ne paskata, jie nebūtų atvykę).

Šiomis paskatomis pasinaudojo būtent geidžiamiausių profesijų atstovai: informacinių ir ryšių technologijų specialistai, inžinieriai, tyrėjai. 

Panašių specialistų stokoja ir Lietuva: čia labiausiai trūksta darbuotojų, turinčių kompiuterijos ir elektronikos žinių, sistemų vertinimo ir analizės įgūdžių bei verbalinių ir kiekybinės informacijos apdorojimo gebėjimų.

Tik, regis, dviračio išradinėti tikrai nereikia – belieka išanalizuoti pažangią kitų šalių patirtį ir sumaniai ja pasinaudoti. O kiekvieno pritraukto ir išlaikyto talento sėkmės istorija būtų geriausia reklama šaliai. 

„Jeigu kitose šalyse finansinės paskatos veikia, tai pasiteisinęs ir reikalingas žingsnis. Ir jeigu Lietuva to nedarys – eilinį kartą būsime autsaideriai. Norėdami pasivyti išsivysčiusias Europos šalis, turime naudoti visus pasiteisinusius mechanizmus, kurie padėtų įgyvendinti mūsų tikslus“, – neabejoja Sigitas Gailiūnas, Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.

Nors darbo užmokestis Lietuvoje ir pirmaujančiose ES valstybėse skiriasi kelis kartus, tai nereiškia, kad talentų pritraukimas yra neįmanoma misija. IL siūlo netgi sukurti premijų mechanizmą, kai Lietuvoje dirbantis užsienio talentas ar į šalį sugrįžęs aukštos kvalifikacijos specialistas rekomenduoja atvirą aukštos kvalifikacijos poziciją konkrečiam žmogui, gyvenančiam užsienyje. Priėmus pasiūlymą, po pusmečio jį rekomendavęs asmuo gautų premiją. Pradėti būtų galima nuo bandomojo projekto, orientuoto į konkrečią sritį. O jam pasiteisinus – projektą plėsti.

Tarp kitų IL studijoje minimų pokyčių, reikalingų proveržiui, akcentuojama, kad strategijos sėkmei būtina veiksminga talentų ekosistemos valdysena. Žmogiškųjų išteklių politiką siūloma sutelkti vienose rankose – Vyriausybės komisijoje nacionalinei žmogiškųjų išteklių stebėsenai koordinuoti.

VŽ nuomone, atrodo, kad IL pasirengusi pastūmėti Lietuvą jungtis į aktyvesnes varžytuves dėl talentų – prabilta apie laimėjimo formulę, kurioje būtų įtvirtintos geriausios kitų valstybių praktikos ir „sukurtas unikalus Lietuvos vertės pasiūlymas“. Tiesa, daug kas priklausys ne tik nuo strategijos – kad ir kaip šauniai ji būtų sudėliota. Kortos lieka rankose tų institucijų, kurios ryžtųsi teisiniams ir mokestiniams pokyčiams, padėsiantiems į mūsų šalį prisivilioti kuo daugiau talentingų specialistų.