Prezidento pusiaukelė: į kažkur ar iš kažkur

„Lietuva yra viena“ – tokią žinią išrinktasis Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda siunčia valstybės piliečiams, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena, kuo užsiima, kokia jų socialinė padėtis. Gera pradžia, verčianti tankiau plakti piliečių širdis, o dažnam ir ašarą spaudžianti.

„Tik vieningi būsime stiprūs. Tik kartu sutelkę jėgas, veikdami kryptingai ir bendrai būsime valstybė, kuri gyvena gerai ir kurioje gyventi gera. Susiskaldymas, pyktis, nuolatinė priešprieša, konfliktai – visa tai atima brangų laiką, kurį galėtume ir turėtume skirti Lietuvos kūrimui ir stiprinimui, bei pakerta pasitikėjimą valstybe. Nežabotas konkuravimas skaldo mus į priešų stovyklas ir veda į akligatvį, kuriame neįmanoma susitarti nei dėl strateginių šalies tikslų, nei dėl priemonių jiems įgyvendinti.“

Tai buvo jau prisiekusio prezidento Gitano Nausėdos inauguracinis žodis Seime. Toks viltingas ir reikalingas, toks teisingas ir savalaikis, toks įkvepiantis ir vienijantis, toks... 

Bet prabėgus vos 2,5 metų tapo toks patetiškas ir beprasmis, toks nenuoširdus ir tuščias, toks netelkiantis ir tolimas nuo tos minėtos „valstybės, kuri gyvena gerai ir kurioje gyventi gera“.

Dabar jau nebesvarbu, kada ir kaip kažkas pakrypo ta pačia „skaldančia į priešų stovyklas ir nežaboto konkuravimo linkme“, atmiešta dar ir didelių asmeninių ambicijų. Svarbu tai, kad pasirinktas prezidento kelias yra destruktyvus ir vedantis į tą nelemtą akligatvį, kurį pats minėjo inauguracinėje kalboje.

Būkime biedni, bet teisingi – vieno kalto dėl šios įtampą keliančios mums, piliečiams, situacijos nėra. Prie jos eskalavimo nemažai prisidėjo ir valdančioji dauguma, ir progos nepraleidžianti nekonstruktyvi opozicija – visi kartu įžiebę Lietuvą silpninančius tikrus sostų karus. Visiška nesąmonė užvirė pirmiausia ten, kur nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo laikų Lietuvoje nebuvo jokių didesnių prieštaravimų, – užsienio politikoje. Konstitucijos kūrėjai, aiškiai idealizuodami Valstybės valdžių pasidalijimo geranoriškumą, svarbiausio dokumento 84 str., kuriame nurodoma, jog prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, įdėjo juridiškai išplaukusį žodelį „kartu su“. Tai puikus bendrą veiksmą apibūdinantis žodis, bet tik tais atvejais, kai tarp pusių yra bent minimalus užmegztas ryšys, jau nekalbant apie atsakomybės prieš Valstybę jausmą. Gi politikų ambicijų karuose jis dažniausiai traktuojamas skirtingai, o Lietuvos atveju, deja, jau net atvedė į nacionalinio saugumo lygmens problemas.

Tokioje situacijoje lyg ir logiškai peršasi imperatyvas aukščiausiam šalies pareigūnui imtis politinės lyderystės viršnacionaliniu lygmeniu – juk jis nėra saistomas kokių nors partinių interesų. Be to, tam jis turi ir konstitucines galias, ir lyg pareigą, ir, kaip atrodė, supratimą, kai 2019 m. liepą išrėžė iš Seimo tribūnos: „Prezidento – vienintelio Tautos visuotinai rinkto valstybės vadovo – pareiga – kurti darbingą terpę racionaliam visų politinių jėgų bendradarbiavimui, subalansuoti jų veiklą valstybei reikalinga ir efektyvia linkme“, – kalbėjo G. Nausėda tą įsimintiną inauguracijos dieną.

Yra ir daugiau racionalių argumentų, sprendžiant pavestus jam pagrindinius užsienio politikos klausimus, ieškoti efektyvių formatų tegul su nelabai mėgstamu užsienio reikalų ministru, kuris disponuoja tūkstantiniais šalies diplomatų ir tarnautojų ištekliais, kai tuo tarpu visą prezidento Užsienio politikos grupę tesudaro vos 5 patarėjai ir 1 konsultantė. Vien tik su tokia, tegul svajonių komanda vairuoti šalies užsienio politiką yra misija neįmanoma. Bet, jei tikėtume oficialia prezidento darbotvarke, per 13 mėnesių jam su ministru Gabrieliu Landsbergiu pavyko surengti vos 8 darbinius susitikimus, o pačioje ministerijoje neapsilankyta nė karto. Štai ir turime, ką turime.

Taigi, su apgailestavimu tenka pripažinti, kad pirmoje savo kadencijos pusėje prezidentas akivaizdžiai stokojo lyderystės, o inauguracijos dieną perskaitytų labai teisingų žodžių turinio, atrodo, net nesuprato, nes jie iš tikrųjų buvo ne jo paties, o bevardžio kalbų rašytojo.

Tos pačios aukščiau paminėtos priežastys minėtu laikotarpiu prezidentui kišo koją ir vidaus politikoje, kurią pradėjo iškėlęs mielą kiekvieno ausiai, bet gana miglotą gerovės valstybės šūkį. Tačiau netrukus užmynė ant to paties tarpusavio santykių grėblio, nuolat smulkmeniškai kabinėdamasis prie atskirų kabineto ministrų ar net kurdamas paralelinius darinius: štai nemažai sumaišties įnešė jo suburta Sveikatos ekspertų taryba, kuri dubliavo Vyriausybės sveikatos ekspertų tarybą. Daug pasako tai, kad su ja prezidentas posėdžiavo dažniau ir reguliariau nei su premjere...

Taigi, ir šioje svarbioje srityje prezidentui nepavyko rasti savo vietos ir užmegzti bent kiek dalykinius santykius su Vyriausybe. Nejaugi užuot ieškojęs su ja sinergijos, buvo naiviai įsitikinęs, kad gerovės valstybę sukurs pats su savo 7-iais Ekonominės ir socialinės bei Vidaus politikos grupių patarėjais. O gal užmiršo, kad gerovės samprata apima ne tik materialius dalykus, bet pirmiausia tai, kaip mes jaučiamės valstybėje. Neišsprendus įtampas piliečiams keliančių politikų santykių problemos, jie niekada nesijaus gyvenantys prezidento deklaruotoje nei stiprioje, nei teisingoje, nei žalioje, nei inovatyvioje Lietuvoje. Kad ir kokie dosnūs būtų socialiniai paketai. 

Tiesa, iki kadencijos pabaigos liko dar 2,5 metų ir, jeigu G. Nausėdai vis dėlto pavyktų paneigti visus žmonijai žinomus racionalius dėsnius, Lietuvos žmonės tikrai pastatys jam paminklą kur nors šalia J. Basanavičiaus Vilniuje, kur jis padėjo gėlių prieš iškilmingai įžengdamas į S. Daukanto g. rūmus.

Buvo ir daugiau pažadų, kaip antai apie nacionalinį banką ar piliečių tiesioginį dalyvavimą sprendžiant valstybės reikalus, kurie kažkur nugaravo ir jau net nepatogu minėti.

Bet norėtųsi paminėti ir tokius prezidento darbus, kurie jam teko pagal pareigas ir su kuriais jam pavyko dorotis geriau. Kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas jis reguliariai vadovavo Valstybės gynybos tarybai, rengė nuolatinius susitikimus su kariuomenės vadu ir krašto apsaugos ministru. Kiek ten kurių nuopelnų daugiau, sunku vertinti, nes, žinia, karo reikalai nėra labai vieši.

Pastebimas prezidentas buvo teisėjų ir teismų reikalų lauke, kelionėse į Briuselį ir oficialiuose vizituose. Aukštas, fotogeniškas, kalbantis – tad ar galėjo būti kitaip.

Valstybės vadovas, skaičiuodamas savo darbo pliusiukus, galėtų jiems priskirti ir nacionalinį susitarimą dėl švietimo, ir pensijų augimą, ir kai kurias vienkartines socialines išmokas. Kas ten prie jų daugiau dirbo, ar konkrečios ministerijos, ar konkrečios prezidento politikos grupės, ne tiek jau svarbu – visgi kažkas išeina ir laurų užtenka, kai bendraujama, o ne grūmojama.

Norėtųsi G. Nausėdą pagirti ir už ambicingą tikslą iki 2021 m. vasaros paskiepyti 70% Lietuvos gyventojų – dar pliusiukas už retai politikų demonstruojamą ambiciją ir suteiktą impulsą, bet jį čia pat panaikina jo paties vaikiškas kaltinimas Vyriausybei sąmoningu iniciatyvos sabotavimu, o vėliau kontroversišku pareiškimu, kad skiepijimo tempai per agresyvūs.

Neblogai prezidentui sekėsi ir bendrauti su paprastais žmonėmis – tai rodo vis dar aukšti jo reitingai. Jis gali mėgautis ir išskirtine kai kurių visuomenės grupių pagarba, nes yra pirmas šalies vadovas, pas kurį į svečius lapkričio pabaigoje atvykę gerbėjai dar lauke nusiavė ne tik batus, bet net ir kojines.

Kažkodėl kertant prezidentinės kadencijos pusiaują mėgstama paspėlioti, ar asmuo ketina kandidatuoti dar vienai kadencijai. VŽ nuomone, dar šioje kadencijoje, regis, yra susikaupę tiek neišspręstų klausimų, nesutvarkytų reikalų ir nesukauptų patirčių, kad galvoti apie antrąją būtų gerokai per ankstyvas metas.

Visgi, gal sutapimas, o gal neapsižiūrėjimas, bet prezidento tinklalapyje nei biografijoje, nei inauguracijos aprašyme neminima istorinė jam ir, be abejo, Lietuvai, oficiali pareigų ėjimo pradžios data – 2019 m. liepos 12 d. Karjeros įrašas, nors ir atnaujintas 2021 12 02, keistai nutrūksta ties 2008–2018 m. riba, kai dirbo SEB banko prezidento patarėju ir vyriausiuoju ekonomistu. Kai nėra žinoma, kad žmogus kažką pradėjo, nelabai aišku, kada jis ką nors pabaigs.

Žodžiai „neapsižiūrėjimas“, o gal „neįžvalgumas“, ko gero, geriausiai charakterizuoja prezidento G. Nausėdos pusiaukelę. Žinia, pusiaukelė žymi ribą į kažkur arba iš kažkur. Dažniausiai savo krypties vektorių brėžia pats žmogus.