Kelių frontų ir asmeninių ego labirintuose
Viena naujausių Kinijos „išmonių“ – grasinimas tarptautinėms bendrovėms, perkančioms prekes iš Lietuvos tiekėjų. Joms liepta (!) nutraukti ryšius su Lietuva, kitaip joms gresia pašalinimas iš Kinijos rinkos. Grasinimuose nurodoma, kad jeigu tos bendrovės naudos kokią nors produkciją iš Lietuvos, pavyzdžiui, komplektuojančias dalis, joms nebus leista prekiauti su Kinija – nei ten parduoti, nei ten pirkti.
Lietuvos tiesioginė prekyba su Kinija nedidelė, tačiau jos eksportu paremtoje mūsų šalies ekonomikoje veikia šimtai įmonių, gaminančių prekes (baldus, maisto produktus, drabužius, komponentus automobilių pramonei) tarptautinėms įmonėms, parduodančioms Kinijai. Dabar ir jos patenka į šantažo zoną.
Blogėjant santykiams su Kinija, tai vienur, tai kitur pasigirsta svarstymų, kokia gali būti drąsios lietuviškos diplomatijos kaina.
Viena svarbiausių grandžių šiuolaikinės demokratijos vertybių sistemoje – vertybinė politika, kurią deklaruoja ir Lietuva.
Tačiau ar tai reiškia, kad turėtume elgtis karštakošiškai: sugalvojom ir darom? Civiliame gyvenime nerekomenduojama eiti nuogiems į dilgėles, o politikoje juo labiau, nes gali palikti skaudžias ir ilgai negyjančias žaizdas ne ministrui ir jo svitai, bet valstybei ir kiekvienam piliečiui.
Ko gero, jauniems politikos formuotojams vertėjo pirma pasikalbėti su Seimo pirmininke apie šachmatus. Būtent šachmatininkų apskaičiuotos strategijos, kantrybės, išminties bei daugelio ėjimų į priekį numatymo ir trūksta ant Vinco Krėvės romantizmo ar revoliucinio idealizmo išaugusiems diplomatams.
Patirties ir įžvalgumo nestokojantys politikai, šaltu protu įvertinę savo valstybės pajėgumus, vidaus ir geopolitinę situaciją, greičiausiai neatidarinėtų bent kelių frontų vienu metu, kurių aktyvumo trukmės neįmanoma objektyviai įvertinti, o pobūdis reikalautų maksimalių intelektinių ir materialių išteklių.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, vakar atvykęs į Briuselyje vykstančią Europos Vadovų Tarybą, teigė, kad mes greičiausiai susiduriame su pavojingiausia per pastaruosius trisdešimt metų saugumo situacija.
Tokį pavojų pirmiausia kelia Rusijos karinių pajėgų telkimas prie Ukrainos sienų – aktyvėjantys kariniai manevrai kelia grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir Baltijos šalims bei visam NATO rytiniam flangui.
Netrūksta ir kitų krizės dedamųjų: COVID-19 pandemija, migrantai iš Baltarusijos, energetikos kainų kosmosas, infliacijos įsisiautėjimas. Galiausiai – sankcijos „Belaruskalij“ tranzitui, kurių, pasirodė, JAV Lietuvoje neįvedė, o dabar jau mes patys karštligiškai ieškome būdų nei tai įvesti nacionalinį draudimą, nei tai mėginame kažkaip sinchronizuotis su amerikiečiais.
Daugelis minėtų krizės dedamųjų atsirado ne vakar ir ne prieš mėnesį. Tad argi Taivano atstovybės atidarymas Vilniuje keliais mėnesiais vėliau, apsitvarkius bent su keliais aukščiau paminėtais iššūkiais, būtų mažiau efektingas ir jau neberodytų pasauliui drąsios šalies pasiryžimo palaikyti autokratiškų režimų skriaudžiamų demokratijų...
Blogiausia, kad jaunatviškoms iniciatyvoms geopolitinis kontekstas kaip niekada nepalankus, o sąjungininkus apnikusių rūpesčių ignoravimas, nederinimas su jais veiksmų palaipsniui veda prie situacijos, kai tampame jiems rakštimi tam tikroje vietoje ir net tikimės primesti jiems savo susikurtas problemas, kaip antai norime, kad jau ES įvestų sankcijas „Belaruskalij“ tranzitui, ar šaukiamės pagalbos spręsdami prekybinius santykius su Kinija.
VŽ nuomone, tokiam diplomatiniam (ir ne tik) hiperaktyvumui reikia ne tik gebėjimų, bet ir skirtingų valdžios institucijų susiklausymo bei pastangų koordinavimo. Kai jos traukia vežimą skirtingomis kryptimis ir skirtingais greičiais, jis jau net ne stovi vietoje – gali tiesiog apvirsti.
Susidaro įspūdis, kad šiandien visi veikia kas sau ir ypač tai akivaizdu užsienio politikoje: prezidentūra rodo kažkokias savo iniciatyvas, Užsienio reikalų ministerijos kuopelė – savo, o Seimo Užsienio reikalų komitetas, tiksliau, jos pirmininkas – savo. Ir visų asmeninis ego yra didesnis už bendrą valstybinį interesą.
Todėl bene metus taškomės asmeniškumuose ir kuriame naujas problemas ant krūvos neišspręstų senų, viešumoje pučiame krūtines, raukiame antakius, dedamės reikšmingais, bet visuomenė mato diletantus, nes sprendžia pagal rezultatus.
