Kryptis – kokybė, kompetencijos, inovacijos
Pasak premjerės Ingridos Šimonytės, Lietuvos konkurencingumo pagrindai ateityje turi keistis, nes žemi kaštai paprastai savaime reiškia mažus atlyginimus, o tuo grįstas konkurencingumas negali būt tvarus – pralaimima kova dėl geriausių darbuotojų ir protų. Nedidelė valstybė negali konkuruoti masto ekonomika.
„Niekas nenori, jūs nenorite, ir visuomenė nenori įstrigti tame, kas vadinama vidutinių pajamų spąstais“, – kalbėjo vakar ministrė pirmininkė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) 2021 m. ekonomikos forume.
Kaip ir dauguma ekonomistų, premjerė mano, kad ilguoju laikotarpiu konkurencingumą Lietuva turės grįsti inovatyvumu ir su tuo neatsiejamai susijusia kokybe.
„Nors dabar ypatingas dėmesys skiriamas startuoliams, bet turime pripažinti, kad ekonomikos pyragą suneša pramonė ir verslas. LPK įmonės, arba 3.000 įmonių iš visų sektorių, sukuria 46,7% BVP“, – skaičiuoja Vidmantas Janulevičius, LPK prezidentas.
„Nuolat girdime kalbas, kad verslas yra silpnas ir Lietuvoje dominuoja žemos pridėtinės vertės produktų kūrimas. Tikrai tikiu, kad galime pakeisti tą situaciją. Bet fundamentinė bėda, ko gero, visiems mums žinoma – tai yra nesusikalbėjimas. Vienas kitų negirdėjimas“, – teigia V. Janulevičius.
Jis tikina, kad pirmenybė turėtų būti teikiama investicijoms į infrastruktūros technologijas ir įgūdžių mokykloje ugdymą, kad ateityje darbo jėga turėtų reikiamus įgūdžius.
Vėl grįžtama prie įsisenėjusios problemos: mokslas susikoncentravęs į straipsnius, bet ne į aktualųjį mokslą, kuris užtikrintų produktų kūrimą ir jų pritaikomumą pramonėje ir versle. Kad ir kokius „slėnius“ kurtum, mokslas vis dar dirba sau ir teorijoms.
Tiesa, I. Šimonytė sako turinti vilčių, kad mokslo ir verslo partnerystė nuo kalbų pereis prie realios sinergijos. Klausimas tik – kada?
Ne pirmą dieną kalbama, kad pramonei trūksta darbuotojų. Kai kurios įmonės šį trūkumą sprendžia atsiveždamos juos iš trečiųjų šalių, tačiau dažnu atveju jie Lietuvoje ilgiau neužsibūna.
Užimtumo tarnyba (UT) trūkstamų profesijų sąrašą šiemet papildė daugiau nei 80 naujų profesijų. Tarp jų – sukirpėjas, kokybės kontrolierius, troleibuso vairuotojas, bokštinio krano operatorius ir daugybė kitų. Inga Balnanosienė, UT direktorė, tikina: dar pernai jų ten nebuvo ir žvelgiant į perspektyvą, jis nėra ir negali būti baigtinis.
Pasak jos, dalis verslo Lietuvoje vis dar nemoka ar nenori išnaudoti būdų, kuriuos suteikia ir didele dalimi finansuoja valstybė: kalbama apie galimybę pasiruošti sau darbuotoją.
„Žinoma, tai tinka ne kiekvienam verslui, yra sričių, kur neįmanoma žmogaus apmokyti per palyginti trumpą laiką, būtinas aukštasis išsilavinimas, atitinkama kvalifikacija ir praktiniai įgūdžiai. Tačiau gamybos, pramonės sektoriuje būtina išnaudoti tai, kas jau sukurta ir puikiai veikia kitose šalyse. Tai – pameistrystė“, – aiškina.
I. Balnanosienė aiškina, kad Vokietijoje, į kurios darbuotojų atlyginimus, darbo rinką ir socialinę sistemą jau seniai dairosi Lietuva, pameistrystės programos yra savaime suprantamas reiškinys, apie jų naudą darbdaviams nereikia aiškinti. Skirtingai nei Lietuvoje, kur didžiąją dalį mokymo ir kitų išlaidų dengia valstybė, ten ženkliai prisideda ir darbdaviai. Tačiau jiems tai atrodo suprantama ir priimtina, nes darbo deficitas ten yra toks didelis, kad jokie atsivežtiniai darbuotojai (o jų ten irgi labai daug) neišspręs šios problemos. Darbo jėgos būtina ieškotis pas save, būtina investuoti į būsimo darbuotojo parengimą.
„Pameistrystė – labai perspektyvi ir kol kas menkai išnaudota galimybė susirasti, išmokyti ir turėti darbuotojų. Didėjant darbo jėgos deficitui, ji gali ir turi tapti vienu kertinių įrankių darbdaviams“, – pataria UT vadovė.
COVID-19 pandemija įnešė nemažai korekcijų, pirmiausia – į transformacijos procesus, paskatinusi juos dešimtimis kartų: paspartino skaitmenizavimą, atvėrė naujų verslo sričių.
Tačiau ekonomikos atkūrimas ir transformacija, anot V. Janulevičiaus, turi būti toliaregiška.
„Labai svarbu, kad Lietuva žengtų koja kojon su visais ir būtina skatinti šių tendencijų spartą. Reikia suprasti, kad visas pasaulis nestovi vietoje, jis juda į priekį. Visi kiti įgyvendina struktūrines reformas, transformuoja įmones, vykdo visa apimantį skaitmenizavimą. Turime spręsti esminį klausimą, kaip skaitmeninė ir žalioji transformacija gali sukurti atsparesnes įmones, ir prisidėti prie ekonomikos konkurencingumo stiprinimo“, – kalbėjo V. Janulevičaus.
Jis tikina, kad Lietuvos sėkmė priklauso nuo viešojo ir privataus sektoriaus gebėjimo kartu neatsilikti nuo vis greitėjančios skaitmeninės transformacijos maratono.
„Dabar Europa ženklą „Made in China“ keičia į ženklą „Made in Europe“, ir Lietuva vykstant šiems procesams tapo viena iš laimėtojų – trečdalis iš naujų užsakymų gamykloms ateina būtent dėl to, kad atsisakoma Azijos tiekėjų ES viduje“, – dėsto LPK prezidentas.
VŽ nuomone, pats laikas Lietuvos pramonei tuo pasinaudoti ir padaryti šį procesą negrįžtamą – ne tik pasiliekant iš Azijos gamintojų atkovotus užsakymus, bet ir nesikuklinti siekiant naujų. Kokybė, kompetencijos, trumpos tiekimo grandinės bei skaitmeninė ir žalioji transformacija – tai įrankiai, kuriuos mūsų šalies verslas gali puikiai išnaudoti konkurencinėje kovoje.
