Š. Andriukaitis-Sutkus. Premjere, nebemokėk pensijų nepasiskiepijusiems, uždrausk „neskiepytųjų“ pandemiją
Ketvirtajai pandemijos bangai įsibėgėjant kasdien girdime, kad ligoninės „tuoj užsipildys“, ten gulasi „vis jaunesni“, o jei visos populiacijos nesuskiepysim tučtuojau – turėsime dar blogesnę situaciją, nei 2021 metų sausį. Kiek tame tiesos? Palyginus antrosios ir ketvirtosios bangų duomenis, akis bado viena akivaizdi problema – nepaisant daug kartų didesnio populiacijos imuniteto dėl skiepų ir natūralaus persirgimo, mirčių nuo COVID-19 skaičius išlieka nepakitęs. Kitaip tariant, lyginamoji analizė rodo visiškai analogišką trendą, koks buvo nė nepradėjus skiepyti visuomenės. Maža to, mirtys pagal amžiaus grupes pasiskirsto praktiškai identiškai – liūto dalis ir toliau tenka 60+ amžiaus grupei.
[infogram id="fea2044d-b8a8-4119-864c-9c51273984f7" prefix="F16" format="interactive" title="COVID-19 užfiksuotų mirčių skaičius Lietuvoje"]
Tokia prasta Lietuvos situacija akivaizdžiai iškrenta iš kitų sėkmingai su virusu susitvarkiusių šalių konteksto. Tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Švedijoje ar Norvegijoje, kur bendras imunizuotos populiacijos procentas yra panašus, mirčių ir hospitalizacijų skaičiai dešimtis kartų mažesni, lyginant su analogiškais lapkričio-vasario mėnesių duomenimis. Ką šitos šalys darė kitaip, nei Lietuva? Atsakymas gana akivaizdus – pagrindinėse rizikos grupėse paskiepytųjų procentas gerokai aukštesnis, nei pas mus, ir jos tuos rodiklius pasiekė daug anksčiau, nei Lietuva. Nepaisant vis dar didelio atvejų skaičiaus, šios šalys baigia atsisakyti visų ribojimų. O į Lietuvą grįžta karantino šmėkla.
[infogram id="365ef0b5-8a1b-42a3-9f88-7d9ff5f54a58" prefix="S6y" format="interactive" title="Rizikos grupių vakcinacijos apimčių kitimas Lietuvoje ir Švedijoje"]
Valdžia dar pavasarį visą pandemijos valdymą suvedė į eilinį buhalterinį rodiklį – paskiepyti 70% suaugusiųjų populiacijos. Pokerio terminais, statyta „all in“. Užpirkta tiek skiepų, kad visus gyventojus būtų galima suskiepyti keliskart. Skiepai propaguojami kaip vienintelė mus išgelbėsianti panacėja. Skiepijantis nereikia nei gydytojo rekomendacijos, nei imunologinio tyrimo, nei pilno informacinio lapo ar tėvų sutikimo – „susišnioti“ skiepą gali tiesiog autobuse. Civilizuotoms šalims būdingo kompensacinio mechanizmo už pasireiškusias šalutines vakcinavimo pasekmes irgi nereikia – kam apsikrauti papildomais kaštais?
Bet rugpjūtį prasidėjusi eilinė kovido banga parodė tokio aklo badymo rezultatus. Rizikos grupių imunizacija yra bene kertinis veiksnys, sąlygojantis pandemijos suvaldymą. Lietuvoje rugpjūčio pradžioje pagrindinėje rizikos grupėje virš 80 metų tebuvo suskiepyta vos daugiau kaip pusė gyventojų. Bet kaip gi priversti (nes motyvuoti šitai valdžiai yra pernelyg sudėtingas uždavinys) tas močiutes skiepytis? Nepaisant taip pamėgto gąsdinimų naratyvo, valdantieji puikiai supranta – pagrasinti pensininkams panašia antikonstitucine erezija, kaip pensijų neskiepytiems nemokėjimas, tolygu politinei savižudybei. Jie puikiai atsimena pokrizinius pensijų karpymo metus, kurie jiems kainavo 8 metus opozicijoje.
Todėl nuspręsta eiti kitu keliu – be išimčių suskiepyti visus likusius tikintis, kad mažiau galimybių visuomenėje plisti turintis virusas bus gailestingesnis nesiskiepijantiems senjorams. O neklusniesiems sugrąžinti dar pavasarį išperėtą nelygybių pasą. Šalyje pusantrų metų palaikomas teisinis nihilizmas, dar labiau skatinantis piliečių bejėgiškumo jausmą, taip pat turėtų prisidėti verčiant žmones skiepytis.
Siekiant šio tikslo SAM puslapiuose atvirai meluojama, kad visi su vakcinom susiję tyrimai jau baigti ir kad tik skiepai suteikia tvarų imunitetą visiems. Skleidžiamos melagienos ir apie nelygybių pasus kitose šalyse – suprask, net ir norvegai naudoja beveik visur. Dirbantiems nesiskiepijantiems sveikiems žmonėms užkrauta testavimosi prievolė, už kurią reikia susimokėti patiems. Skiepai aktyviai peršami ir vaikams. Platinami įvairūs „pasitikiu mokslu“ rėmeliai, o dialogo su visuomene imitacijai dar ir naują laidą nacionalinio transliuotojo eteryje paleido. Tuo tarpu nepasiduodantieji „bandos paklusnumo“ ideologijai ir toliau verčiami antivakseriais, plokščiažemininkais bei kitokiais antisocialiniais elementais.
Garsiau šaukiančius ar labiau privilegijuotus vis dar bandoma nupirkti pinigais. Tam įkurtos ir veikia kempinskius ir radisonus finansuojančios Vivos bei kitos panašios nekontroliuojamo išlaidavimo programos. O kad lėšų nepritrūktų toliau eskaluojama ekstremali situacija, kurios metu tradiciniai išlaidų ribojimai (tokie kaip centrinės valdžios biudžeto deficito lygis ir pan.) lieka suspenduoti. Visa tai be užuolankų nurašoma ateinančių rinkimų politinio žaidimo „kaštams“ – juk renka daugiausiai pensininkai, o jų liesti – nevalia.
Šitokios ciniškos pandemijos valdymo politikos rezultatas – galutinai suskaldyta jau ir taip karantinų iškankinta visuomenė, kurios akyse labiau diskredituoti rizikos grupėms vis dar itin reikalingos vakcinacijos vargu ar buvo įmanoma. Šiuo metu dialogas su nesiskiepijančiais sunkiai įsivaizduojamas – sovietmetį menančių senjorų pasitikėjimo valdžia per naktį pelnyti nepavyks. Tačiau virusui valdančiųjų politiniai žaidimėliai nerūpi. Kaip ir akis badanti nekompetencija, kurios dėka pandemijos valdymas virto kreivų veidrodžių karalyste, kur mokslo neliko nė kvapo.
Labiausiai pikta, kad šitų papildomų mirčių buvo galima išvengti. Tam tiesiog reikėjo šią vasarą ne atostogauti, postringaujant apie kolektyvinį imunitetą, o sutelkus visas pastangas dirbti su rizikos grupėmis. Aiškinti, skatinti, motyvuoti, šviesti ir nuolatos bendrauti, stengiantis susigrąžinti per karantinus iššvaistytą žmonių pasitikėjimą pandemijos valdymu. Dabar greičiausiai tą daryti jau per vėlu, tačiau šios pandemijos bangos aukos vargu ar atguls į ją valdančių buhalterių sąžinę – ten tokios eilutės, turbūt, tiesiog nėra.
Komentaro autorius – Šarūnas Andriukaitis-Sutkus, nepriklausomas rizikos analitikas
