VŽ archyvai. Sinchronizacija: atsijungti nuo kaimyno Vanios

Artėjant Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijai su Europa, VŽ kviečia prisiminti, kaip tam tikrai laikotarpiais klostėsi ir buvo vertinamas šis procesas. Pirmą kartą šis straipsnis publikuotas 2017 m. rugsėjį žurnale „Verslo klasė“.

Viskas prasidėjo dar tais laikais, kai šiame hipotetiniame pasaulyje kaimynai (su dideliu triukšmu) privatizavo savo atskirus butus. Anksčiau jūsų įtakingojo kaimyno namuose buvo ir visų gyventojų dujų įvadai, tačiau jūs įsivedėte savo, kai kitas kaimynas porą kartų pasiskundė žiemą atjungtomis dujomis.

Atjungta elektra dar niekas nesiskundė, bet Vania (toks tebūnie to kaimyno vardas) pastaruoju metu prasilenkdamas vis išvadina jus fašistu. Ir jums dėl to neramu. Taip, Vania negali išjungti jums šviesos šiaip sau, nes elektros kartu neliks ir jo sandėliuke, kuris jam priklauso velniai žino kokia teise nuo velniai žino kurių laikų. Bet, kaip minėjome, jis darosi neprognozuojamas, ypač per olimpines žaidynes – jos Vaniai yra gausingo gėrimo šventė. Besiruošdamas žaidynių maratonui jis dienų dienas žiūri „Russia Today“, o anksčiau, nutaikęs progą, visai nevaikiškai jau sumušė bent porą kaimynų.

Tad neramu. Su trimis kaimynais, su kuriais jau diskutavote naujo dujų įvado klausimais, nusprendėte įsirengti ir atskirą elektros įvadą, susimontuoti visus jungiklius savo butuose ir nebesijaudinti dėl rusiškos šansonos, besisunkiančios pro gretimo buto duris. Pranešėte apie tai Vaniai, atsivedėte laidą per sieną iš Vanios valioje nesančių kaimynų, belieka pasistatyti elektros skydinę.

Tačiau tolimiausiasis iš trijų kaimynų staiga tapo šventai įsitikinęs, kad per sieną atvestas laidas netinka, todėl reikia tiesti kelis laidus pro jį, oru, pasitelkiant burtus, apie kuriuos jis skaitė Hario Poterio knygoje, pas kaimynus už aikštės, kurioje kas dvi dienas šaudomi fejerverkai ir vyksta prastų trapecijos akrobatų pasirodymai. Ir štai čia prasideda mūsų pasakojimas.

Sinchronizacija

Viena svarbiausių politikų neišmoktų pamokų, kurias į Lietuvą atnešė „Hitachi“, buvo tokia: be visuomenės pritarimo nebus energetikos projektų. Viena vertus, mūsiškiai įrodė priešingai – suskystintų gamtinių dujų terminalas stovi, nors visuomenė, kiek man teko girdėti atgarsių, apie tai žino palyginti nedaug. Kita vertus, branduolinė elektrinė statoma Astrave, ne Visagine.

Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacija su Vakarų Europa – taip vadinasi šiuo metu vykstantis vienas svarbiausių energetikos projektų Lietuvoje. Didžioji bėda šiuo atveju yra ta, kad pavadinimas nusibosta ties trečiu žodžiu, o kol kas pateikiami paaiškinimai apie sinchroniškai veikiančias elektros sistemas yra, bent jau man, tokie pat iliustratyvūs kaip tuščias popieriaus lapas iš nuobodulio pakeverzotais kampais.

Iš čia ir analogija apie komunalinį būstą. Sinchronizacija – tai kartu ir susijungimas su Vakarais, ir atsijungimas nuo iš Maskvos valdomos visai Sovietų Sąjungai kurtos elektros tinklų sistemos, vadinamojo BRELL žiedo.

Sovietų Sąjungos elektros sistema buvo pradėta kurti 1956 m. aplinkines teritorijas prijungiant prie Volgos baseine esančių elektros įrenginių. Užduotis inžinieriams buvo palyginti nesudėtinga. Karo nuniokotos ir menkai industrializuotos nuosavos ir okupuotos teritorijos jiems buvo kaip tuščias popieriaus lapas, ant kurio buvo galima išdėlioti branduolines, hidro- ir hidroakumuliacines jėgaines ir sujungti jas reikalingomis elektros linijomis. 1978-aisiais sistema apėmė visą Sovietų Sąjungą, o aplink Baltijos šalis susiformavo branduolinių jėgainių tinklas – Leningrado ir Černobylio atominės elektrinės (AE). Po kelerių metų atsirado Ignalinos AE Lietuvoje, Rivnės ir Chmelnickio branduolinės jėgainės Ukrainoje.

Elektros jungčių su Varšuvos pakto šalimis Baltijos kaimynės neturėjo – šis regionas veikė kitaip nei rusiškoji IPS/UPS sistema, su kuria Baltijos šalys buvo sujungtos ir su kuria veikė ir tebeveikia sinchroniškai. Centralizuotai kurta sistema Sovietų Sąjungoje buvo valdoma, savaime suprantama, iš Maskvos. Sąjungai subyrėjus, elektros sistema niekur nedingo.

Ilgainiui laisva Lietuva, kuri iš Ignalinos AE elektra apsirūpino beveik autonomiškai (likutį importavo iš kaimynių Baltarusijos ir Latvijos), pasiekusi politinę nepriklausomybę ir nepriklausomybę nuo iš Rusijos tiekiamų dujų, nusprendė siekti nepriklausomybės elektros energetikos srityje. Tai galima padaryti tiesiant naujus elektros tiltus ir per juos prisijungiant prie Vakarų Europos elektros tinklų.

Dalis šių darbų jau padaryta (buvo padaryta 2017 m., kai pirmą kartą publikuotas šis straipsnis – red.). Turime elektros jungtį su Lenkija, per kurią trys Baltijos šalys gali sinchronizuotis su Vakarų Europa. Tačiau tolesnės derybos su Latvija ir Estija užstrigo lygioje vietoje dėl niekam, ko gero, net ir patiems latviams ir estams, neaiškių priežasčių. O desinchronizacija – Rusijos elektros tinklų pasiruošimas Baltijos šalių atsijungimui – vyksta palyginti sklandžiai, ir dėl to mūsų Baltijos kaimynėms derėtų susirūpinti. Tačiau iki šiol nė krislo rūpesčio politinė šalių vadovybė neišreiškė.

Politiniai signalai

Vasaros pradžioje Europos Komisijos viceprezidentas energetikos sąjungai Marošas Šefčovičius lankėsi Sankt Peterburgo ekonomikos forume, kur susitiko su Rusijos energetikos ministru Aleksandru Novaku. Daugiausia žurnalistų susidomėjimo, žinoma, sulaukė dujotiekis „Nord Stream 2“, tačiau oficialūs komentarai buvo kaip niekada šykštūs.

Tai, kas liko už uždarų durų, yra išreikštas Rusijos susirūpinimas Baltijos šalių sinchronizacijos projektu. Žinia, trys šalys nori derybas su Maskva šiuo klausimu patikėti politiškai sunkesnei partnerei – Europos Komisijai. Kiek teko girdėti čiulbant paukštelius, Maskvai tai – vienas iš trijų svarbiausių energetikos klausimų Europoje šiuo metu. Tai nenuostabu – vienas pagrindinių klausimų Baltijos šalims pasitraukus iš BRELL žiedo yra Kaliningrado srities likimas.

Nors žinios apie šių pokalbių turinį ir nepasiekia visuomenės ausų, diplomatinės tarnybos turėjo tai pranešti susijusių šalių vyriausybėms. Visgi vargu ar tai ką nors pakeis. Ankstesni politiniai pranešimai iš pačios šalies galvos, išsakyti tiesiai į kameras, taip pat, regis, nepasiekė priekurčių Latvijos ir Estijos vyriausybių.

„Nuoširdžiai sakau, kad nesuprantu, kodėl tai vyksta, turint omenyje, kad nėra jokių problemų dėl Baltijos šalių energijos sistemos. Mūsų partneriai iš Europos visuomet sako, kad reikia glaudžiau bendradarbiauti. O dabar be jokių aiškių priežasčių bendradarbiavimą ardo, ypač jautrioje ir svarbioje energetikos sferoje“, – pastarojoje metinėje parodomojoje propagandinėje spaudos konferencijoje, renginyje, kurį stebi viso pasaulio žiniasklaida, galva lingavo Vladimiras Putinas.

„Tai kelia mums problemų dėl Kaliningrado aprūpinimo elektra. Tai iš mūsų pareikalaus papildomų finansinių išteklių tam, kad pastatytume naują energetikos žiedą ir prie jo prijungtume Kaliningradą“, – tuokart tikino Rusijos autokratas.

Šie papildomi ištekliai, kiek tenka apsižvalgyti, jau yra investuojami. Aplink Astravą stiprinamos elektros linijos, padėsiančios tiek statomai branduolinei elektrinei, tiek ir be Baltijos šalių veikti besiruošiančiai elektros sistemai. Kaliningrade dėliojami planai statyti rezervines elektrines, padėsiančias sričiai avarijos atveju gyventi be elektros tranzito per Baltijos šalis. Estijos pasienyje taip pat stiprinamos elektros linijos tam, kad problemų nekiltų Sankt Peterburgui.

„Turime suspėti apsispręsti, kad galėtume gauti ES paramos lėšas“, – neseniai leptelėjo Latvijos ekonomikos ministras. Jei jis ir žiūri į laikrodį, tai ne į tą.

Jei Rusijos elektros sistema taps pajėgi dirbti be mūsų anksčiau, nei mes tapsime pajėgūs dirbti be jos, visos Baltijos šalys taps Rusijos energetinio ginklo įkaitėmis. Vėl. Turėdama galimybę atjungti elektros linijas Baltijos šalims „dėl techninių kliūčių“ Maskva galėtų šokdinti Vilnių, Rygą ir Taliną taip, kaip anksčiau tai darė pasitelkdama dujas.

Jei tikite, kad derybose, kuriose Kremlius turi tiek finansinių, tiek techninių, tiek politinių reikalavimų, toks koziris nebūtų panaudojamas, ko gero, dirbate Latvijos arba Estijos vyriausybėje. Jei šis pavojus, kurį ką tik apibūdinau, jums naujiena – taip pat tikėtina, kad dirbate Latvijos arba Estijos vyriausybėje. Nes įprastai šitoks scenarijus priverstų tris Baltijos šalis susiimti ir užkirsti tam kelią. Bet nepriverčia.

Kam spręsti

Toks techninis klausimas kaip elektros tinklų sinchronizuotas darbas pagrįstai krenta ant elektros sistemų operatorių pečių. O santykis tarp elektros sistemų operatorių ir politinių šalių vadovybių yra savotiškas. Operatoriai visose trijose šalyse yra valdomi valstybės, todėl negali prieštarauti savo pagrindiniam akcininkui be rimto pagrindo.

Tačiau, kai jie paprieštarauja, jų žodžio klausoma itin atidžiai, nes jie paprastai priešinasi tiems sprendimams, kurie sumažintų elektros sistemos patikimumą. O to nenori joks politikas, nes nepatikimas elektros tiekimas gali reikšti elektros pertrūkius, t. y. „blackoutus“, o tai bet kurios šalies ekonomikai kainuoja milžiniškus pinigus ir kelia pavojų gyventojų sveikatai ir gyvybei.

Visgi, kad kas nors keistųsi, pirmiausia reikia politinių sprendimų. Tikėdamasis, kad šiam straipsniui nereikės Latvijos ir Estijos politinių pozicijų konstruoti iš padrikų šių šalių pareigūnų pasisakymų žiniasklaidoje, prieš kelias savaites išsiunčiau užklausas šalių vyriausybėms, prašydamas paaiškinti dabartines jų pozicijas šiuo klausimu. Sulaukiau, žinoma, spengiančios tylos.

Tad konstruokime šias pozicijas iš antrinių šaltinių. Estijos pozicija, regis, aiški. Neracionali ir nelogiška, bet aiški. Jie tikisi, kad, net ir egzistuojant techninėms sinchronizacijos su Vakarais jau šiandien galimybėms, jiems pavyks prastumti sinchronizacijos su Šiaurės šalimis idėją. Tai yra tiesti elektros linijas per Baltijos jūrą. Toks apčiuopiamo dydžio elektros sistemų bendro darbo metodas neegzistuoja, jį reikėtų sukurti, tai pripažįsta patys estai. Jie pareikalavo studijos (dar vienos po daugelio studijų), kuri parodė, kad jų siūlomas variantas yra vargiai patikimas ir brangiausias iš visų siūlytų.

O sinchronizacija per jau egzistuojančią jungtį su Lenkija – tai, ką siūlo Lietuva, ir tai, ką galima pradėti jau rytoj, – yra greičiausias ir pigiausias variantas. Patikimiau būtų nutiesti dar vieną liniją į Lenkiją, ko reikalauja tiek latviai, tiek estai, bet ir viena linija yra patikimesnė nei devyni (tiek jų reikėtų) jūriniai kabeliai į Suomiją.

Estai tai žino. Logiško jų pozicijos paaiškinimo, neapeliuojant į „E-stonia“ ambicijas ir užgautą ego dėl „vadovaujančių lietuvių“, man nesugebėjo pateikti niekas iš daugybės energetikos sektoriaus specialistų ir diplomatų, kuriems šį klausimą vis užduodu jau kone metus.

O latviai, sprendžiant iš viešų pasisakymų, patys nežino, ko nori.

„Mes tikimės, kad bet kuris sinchronizacijos sprendimas bus priimtas kartu visų trijų Baltijos šalių operatorių ir visos alternatyvos turėtų būti apsvarstytos nuo finansinių iki techninių ir patikimumo. Dar per anksti kalbėti apie vieną teisingą sprendimą“, – naujienų agentūrai BNS teigė Latvijos elektros sistemos operatoriaus atstovas Andris Sprogis.

Svarbu neturėti pozicijos ir sakyti, kad „visos pozicijos turi būti apsvarstytos“. Tada ne taip aiškiai matyti, kad neturi pozicijos.

Bet ši situacija nėra normali. Kelios Estijos ir Latvijos vyriausybės iš eilės sėkmingai demonstruoja esančios nepajėgios spręsti svarbių energetinės nepriklausomybės klausimų arba elementariai nesuprantančios jų svarbos, o rizika atsidurti Rusijos energetinio ginklo taikiklyje vis auga. Sprendimas imtis sinchronizacijos jau priimtas. Kas nors turėtų estams priminti, kad elektroninė pilietybė be elektros neveikia.

Estijos vyriausybė mūsiškę kadaise leido sau išvadinti idiotais, su kuriais neįmanoma susikalbėti, nes jie nieko nesupranta. Kalba tąkart sukosi apie „Rail Balticą“ ir praėjusią vyriausybę (socialdemokratų vedama A. Butkevičiaus – red.), kuriai kaip visumai didelių simpatijų nejaučiau. Tačiau atrodo, kad padėtis buvo ir tebėra priešinga, kai kalbame apie energetiką.

Aš nepulsiu taip žemai, kaip sau leido estų diplomatai, bet pasiūlysiu tiek jiems, tiek latviams įsisteigti energetikos ministerijas. Mes galime paskolinti du ministrus. Siūlyčiau siųsti nuolankius prašymo padėti laiškus su piniginiais pasiūlymais Arvydui Sekmokui ir Jaroslavui Neverovičiui.