Raminamoji piliulė, arba Biurokratinės veiklos būrelis

Vadinamąją Maisto tarybą iki mėnesio pabaigos turi įsteigti Žemės ūkio ministerija. Vyriausybė turi apibrėžusi ir jos veiklą ar prasmę. Ji „Verslo žinioms“ paaiškino: į tarybą bus kviečiamas platus maisto tiekimo grandinės dalyvių ratas: prekybininkai, perdirbėjai, ūkininkų organizacijų atstovai, mokslininkai.

Toliau: numatoma, jog taryba padės kurti lygiavertį bendradarbiavimą tarp maisto rinkos dalyvių, gerinti konkurencinę aplinką smulkiesiems, prisidės prie geresnio vartotojų informuotumo ir pasitikėjimo, vykdydama stebėseną ir daugiašales konsultacijas ji teiks rekomendacijas dėl galimų sprendimų Vyriausybei.

Kad naujas darinys, sutrauksiantis prie vieno stalo visos maisto grandinės dalyvius ir ekspertus, gali būti efektyvus, neabejoja nei šalies prezidentas, nei premjeras.  

O kaipgi neabejoti – vienas pasirašė Vyriausybės programą, kitas jau a priori žinojo, kad šis ministrų kabinetas bus geresnis nei pirmtakų. Ir darys viską geriau.

Atrodo, kad ties tuo aplodismentai ir baigiasi. Į dar vieną iš tikrųjų nežiniakąveiksiantį darinį kreivai žiūri ne tik opozicija, bet ir prekybininkai, rinkos ekspertai etc.

Seimo pirmininko pavaduotoja Viktorija Čmilytė-Nielsen, kalbėdama Žinių radijuje, teigė abejojanti efektyviais tarybos veiklos rezultatais.  

„Tarybos kūrimas – mėginimas parodyti, kad kažką darome, kad pažabotume kainas. Kiek tai bus efektyvu? Esu labai skeptiška, nes dabar tai atrodo, kad tai tas etapas, kai kuriami nauji biurokratiniai mechanizmai. Prie ko tai prives, dabar labai sunku pasakyti“, – V. Čmilytės-Nielsen žodžius citavo naujienų agentūra BNS.

Jos požiūriu, kainų monitorinimas gana aktyviai ir efektyviai vyksta ir dabar. Jau naudojami įrankiai, yra nusistovėjusių mechanizmų, tad duomenų tikrai pakanka.

Daugelis didžiuosius prekybos tinklus valdančių įmonių vadovų VŽ atvirai dėsto savo kritišką poziciją.

„Dėl maisto kainų reguliavimo ir atskirų institucijų tam kūrimo – tokias iniciatyvas vertiname neigiamai. Esame laisvos rinkos dalis“, – primena Vaidas Lukoševičius, „Rimi Lietuvos“ generalinis direktorius.

Žydrė Baskutytė, UAB „Aljansas Aibė“ Komercijos departamento direktorė, įsitikinusi, kad Maisto tarybos kūrimas nėra šios dienos prioritetas. Šiuo metu valstybėje jau veikia institucijos (Konkurencijos tarnyba, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė mokesčių inspekcija ir kt.), kurios puikiai supranta kainų formavimo mechanizmus – nuo gamintojo iki parduotuvės lentynos.

„Esame įsitikinę, kad pagrindinis kainų mažinimo variklis yra konkurencija. Nauja Maisto taryba, dalyvaujant visai vertikaliai linijai, gali būti arti konkurencijos įstatymo pažeidimo ribos. Todėl manome, kad tai yra perteklinis įrankis kainoms mažinti“, – apibendrina Ž. Baskutytė.

Tos pačios nuomonės laikosi ir „Norfos mažmena“, nesiruošianti dalyvauti tarybos, kuri balansuotų ties įstatymo riba, veikloje.  

Mažmenininkai akcentuoja, kad kainas gerai reguliuoja pati konkurencija, kuri Lietuvoje tarp prekybininkų ji itin intensyvi – kovojama dėl kiekvieno pirkėjo ir kiekvieno prekių krepšelio.

Rūtos Vainienės, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos (LPĮA) direktorės, vertinimu, jei kviečia valdžia, negalima atsisakyti, tad asociacija taryboje tikrai atstovaus šalies mažmenininkams. Tik kol kas, anot jos, nėra aiškumo, kokia bus Maisto tarybos darbotvarkė, viliamasi, kad prieš jos darbo startą atsiras gairės.

„Yra klausimų, kurių dėl konkurencijos teisės prie bendro stalo tiesiog negalime aptarinėti. Prisiminkime vaistinėms skirtas milžiniškas baudas (Didžiausias kartelis Lietuvos istorijoje – prekybininkams vaistais padalinta 72 mln. Eur baudų – VŽ) – jos sulaukė sankcijų už tai, kad dalyvavo teisėkūros procese. Būtų racionalu, kad ir Konkurencijos tarybos atstovas čia dalyvautų, ypač kai viešojoje erdvėje minimas žodis „kaina“. Mes negalime kalbėti apie kainą“, – akcentuoja R. Vainienė.

Pasak Ž. Baskutytės, pastaruosius kelerius metus produktų kainos buvo labiausiai veikiamos pandemijos ir karo Ukrainoje sukeltų pasekmių, kurios padarė įtaką tiekimo logistikai, energetikai, tiekėjų ir prekių kilmės šalių pasikeitimui. Kainos galėtų mažėti tik optimizuojant visą vertikalią tiekimo grandinę, trumpinant ją, atsisakant tarpininkų ir skatinant konkurenciją, ne tik tarp prekybininkų bet ir tarp gamintojų.

Mindaugas Maciulevičius, kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“, jungiančio gamintojus, vadovas, įsitikinęs, kad taryba kaip institutas yra sveikintinas darinys, panašūs kuriami ir europiniu, ir nacionaliniu lygiu ir turi rekomendacinę galią. Kaip ir trišalėje taryboje – svarbus bendras sutarimas, o jo ieškoti Maisto taryboje esą gali būti efektyvu visai grandinei. Apskritai jis tokios tarybos idėją laiko progresyvia – tai galimybė užbėgti už akių kainų reguliavimui.

Iš tikrųjų imtis kainų reguliavimo rinkos ekonomikos sąlygomis – tai kaip spręsti lygtį su daugybe nežinomųjų. Ir gana pavojingų.

Tačiau Maisto tarybos sumanytojų skelbiami tikslai stebina ne ką mažiau.

„Lygiavertis bendradarbiavimas tarp maisto rinkos dalyvių.“  O be Maisto tarybos jie to daryti niekaip neišgali? Palieps jiems „draugiškai sugyventi“?

„Gerinti konkurencinę aplinką smulkiesiems“. Tik vienoje, atskirai paimtoje srityje? Ir tik už apskrito stalo (gal) susėdusiems dalyviams?

Kaipgi kiti smulkieji, kas pasirūpins jų konkurencine aplinka – jei reikia?

O jau kaip Maisto taryba „prisidės prie geresnio vartotojų informuotumo ir pasitikėjimo“, ko gero, nežino net šią mintį ant popieriaus suraitę autoriai.

„Kai verslas šaukia „tampame nekonkurencingi“, eiliniai piliečiai ir biurokratai nelabai liūdi. Tačiau matydami, kad produktai brangsta, jie jungiasi prie pagalbos šauksmo. Jei šį šauksmą nukreiptume į valstybės funkcijų optimizavimą, jei čia pradėtume skaičiuoti dėl reguliavimo prarandamus ir viską pabranginančius eurus, jų priskaičiuotume milijonus, laimėtume visi – procesų greitis ir efektyvumas atpigintų produktus ir padarytų mus konkurencingus“, – VŽ įžvalgose rašo Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.

Prekybos įmonių vadovai abejoja, ar Lietuvoje galėtų būti prieita prie drastiškų sprendimų: valdantieji greičiausiai supranta, kad kainų reguliavimas duotų neigiamą efektą. Todėl meta publikai „raminamąją piliulę“ – Maisto tarybą. Nes pažadėta. 

Paskui bus matyt – padiskutavusi taryba gal išsikvėps, galbūt priims kokį ne itin reikšmingą sprendimą, ir tuo viskas baigsis.

Bet per tą laiką funkcionuos dar vienas naujos valdžios sukurtas darinys, kurio tuščiai drebinamas oras siurbs ir papildomus kaštus.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)