Europos Strateginė Autonomija vs. JAV ir Kinija

Geopolitinė galia priklauso nuo kietosios jėgos (hard power), kuri grįsta kariniais pajėgumais, stipria industrine baze, aukštosiomis technologijomis, dinamiška ekonomika, išvystytomis kapitalo rinkomis, stabiliu gamtinių ir energijos išteklių tiekimu. 

Nors nė vienas pasaulio regionas negali pasigirti absoliučiu dominavimu, Europa pagal daugumą šių kriterijų atsilieka arba silpnėja, lyginant su kitais dviem geopolitiniais žaidėjais. 
Karinė galia yra nepamainomas įrankis tarptautinėje arenoje ir JAV yra nenuginčijama pasaulio lyderė, o Rusijos agresija prieš Ukrainą priminė Europos saugumo priklausomybę nuo Vašingtono. 

Konflikto pradžioje dauguma šalių nenorėjo ir nesugebėjo padėti užpultam Kyjivui. Prancūzija, Vokietija ir dauguma kitų valstybių pagaliau suprato krašto apsaugos svarbą, bet skambius pareiškimus apie Zeitwende kol kas seka gana vangios pastangos ginkluojantis. 

Sunku suprasti, ką galvoja Emanuelis Macronas ir Olafas Scholzas, kai skundžiasi JAV pozicija Europos saugumo klausimais. Abu turėtų puikiai žinoti, kad žemynas nėra pajėgus sustabdyti Rusijos agresijos Ukrainoje, o jų šalys eilę metų ignoravo savo kariuomenes ir naudojosi Vašingtono saugumo garantijomis. 

Net Barackas Obama kartą išvadino Berlyną geopolitinės naudos gavėju dykai (free rider). 
Nors Kinijos kariniai pajėgumai vis dar atsilieka nuo globalios JAV galios, jau 30 metų trunkantis metodiškas pasiruošimas jėga užimti Taivaną meta labai didelį iššūkį Vašingtono pozicijai Vakarų Ramiajame Vandenyne ir pasauliniam prestižui. Liaudies Išlaisvinimo Armijos (LIA) ginkluotės kokybė kažkiek dar atsilieka nuo Vakarų produkcijos, bet jos kiekis tikriausiai sustabdytų JAV ir Japonijos pagalbą Taipėjui. Bet Komunistų partijos elgesys sufleruoja, kad jos apetitas neapsiriboja artimuoju užsieniu. 

Pekinas stato didžiausią laivyną pasaulyje, steigia karines bazes tolimuose kraštuose, vysto globalias komunikacijų sistemas ir imasi kitų ekspansinių veiksmų.

Lietuvoje aukštos technologijos dažnai suprantamos kaip pelningas programinės įrangos verslas, bet šiuolaikinis pasaulis priklauso nuo mikroprocesorių, biotechnologijų, inžinerijos ir daugybės kitų, mokslu paremtų sričių. 

JAV ir Europa vis dar išlieka daugybės technologijų lyderėmis, tačiau pagrindinis Kinijos politinis prioritetas – nepriklausomybė nuo Vakarų technologijų, auginant nacionalinius mokslo ir tyrimų pajėgumus. Komunistų partija šiems tikslams skiria neįtikėtinus resursus ir koncentruojasi tiek į egzistuojančius sektorius, kaip satelitų gamyba ir robotika, tiek į dar tik atsirandančius, kaip kvantinė kompiuterija ir dirbtinis intelektas (DI). 

Naujose technologijose Europa deja dažnai atrodo pusėtinai. Pavyzdžiui, MacroPolo smegenų centras (think tank) nurodo, kad pagal DI pajėgumus pasaulyje ryškiai pirmauja JAV ir Kinija, kuriose gyvena absoliuti dauguma jo vystytojų. 
Technologijų kūrimas nelabai turi prasmės be galimybės komercializuoti naujus išradimus. Greitas naujų kūrinių pristatymas į komercinę rinką ir proga užsidirbti pinigų ne tik skatina inovacijas, bet ir suteikia nepamainomą grįžtamąjį ryšį tolesniam progresui.

Vašingtonas stengiasi aktyviai susigrąžinti bent dalį gamyklų iš Azijos, nes vėl prisiminė industrinės bazės svarbą šalies stiprumui. Nors JAV vis dar turi galingą gynybos sektorių, masinės deindustrializacijos neigiamos pasekmės tampa vis aktualesnės. Šalis tapo labai priklausoma nuo importo, ypač iš Kinijos, o karo atveju turėtų problemų su gamybos išplėtimu. Pentagonui prireikė nemažai laiko vien tam, kad padidintų artilerijos sviedinių produkciją Ukrainai. 

Kinija ne tik gali pasigirti išvystyta gamybos pramone, bet ir gana pažengusia vidine technologijų ekosistema, kuri remiasi mokslu, išradimais ir ekonominėmis paskatomis. Pekinas visiškai neatsikratys priklausomybės nuo užsienio aukštųjų technologijų, bet jo pastangos gali performuoti pasaulines tiekimo ir pridėtinės vertės grandines.

Išsivysčiusių valstybių kompanijos praras savo pozicijas Kinijos rinkoje ir sulauks rimtų iššūkių namų teritorijose. JAV bandymai susigražinti bent dalį gamybos pramonės taip pat bus bevaisiai, jei vyriausybė nepagerins išradimų komercializacijos mechanizmo.

Inovatyvi gamybos pramonė išlieka vienu iš didžiausių Europos geopolitinių privalumų, tačiau auganti Kinijos aukštųjų technologijų galia vis labiau meta įššūkį Vokietijos ir kitų šalių kompanijoms. Jei anksčiau kinai galėdavo pasiūlyti tik pigius Kalėdinius papuošimus, dabar jie kuria konkurencingus elektromobilius, robotus ir elektroniką. Dėl ekonominių problemų ir žemos paklausos savo šalyje jie plėšriai dairosi į užsienio rinkas ir ypač Europą. Tai kelia didelę deindustrializacijos grėsmę visiems didiesiems regiono pramoniniams gamintojams. 

Tik turtingos šalys gali išlaikyti stipriais kariuomenes ir finansuoti brangius mokslo tyrimus, o svarbiausi geopolitinės ekonomikos komponentai yra didelės vidinės vartojimo rinkos ir išvystytos finansų sistemos, nes jos stimuliuoja komerciją ir investicijas, bei toliau didina materialinę gerovę. Milžiniška vartotojų bazė ir rafinuotos kapitalo rinkos sustiprina JAV galią tarptautinėje arenoje. Europoje šie veiksniai taip pat išlieka neblogi, bet dalis mūsų regiono šalių, ypač Vokietija, per daug priklauso nuo eksporto ir užsienio rinkų. 

Kol Berlynas užsispyrusiai fantazuoja, kad tarptautinė prekyba išliks tokia pat kaip pastaruosius 30 metų, reikėtų pagalvoti, kas lemia nepakankamą Europos ekonomikos augimą. Prieš porą mėnesių išleista Mario Draghi konkurencingumo ataskaita gerai identifikavo regioną slegiančiais problemas, bet sunku patikėti vieno leidinio galimybėmis performuoti viso žemyno ekonomiką. Absoliuti dauguma Briuselio biurokratinio malūnėlio produkcijos taip ir liko skambiais šūkiais ir neįgyvendintais planais. 

Ekonomika yra geopolitinis Kinijos Achilo kulnas. Pekinas skatina vidaus kapitalą tapti nacionalinių technologijų vystymosi varikliu, bet nuolatinės valdžios intervencijos ir apribojimai tik apsunkina jų vystymąsi, verslo nuotaikas ir vartotojų pasitikėjimą. Xi Jinping ne kartą žadėjo perorientuoti šalies ūkį į vartojimu paremtą modelį, kuris Kinijos BVP jau ilgą laiką svyruoja aplink 50%, kai JAV ir Vokietijoje šie skaičiai yra 82% ir 73%, bet jo veiksmai vis dar prieštarauja žodžiams.

Komunistų partija nerodo jokių ženklų, kad planuoja lygiau ir teisingiau perskirstyti šalies turto, kurio dauguma priklauso įvairioms valdžioms struktūroms. Dėl nekilnojamojo turto burbulo išsileidimo ir drakoniškų pandemijos karantinų pasekmių, vidutiniai kinai ir toliau jaučiasi socialiai nesaugūs ir nenoriai leidžia pinigus. Šalies vyriausybė ruošiasi stimuliuoti stagnuojančią ekonomiką aukštų technologijų ir pramonės eksportu, tad ir toliau stipriai pyksis su savo pagrindiniais prekybos partneriais.  

Visi trys regionai labai priklauso nuo importuotų gamtinių ir energetinių išteklių, tačiau persiorientavimas į aplinkai draugiškesnį pasaulį Vakarams atneš galimybių ir iššūkių. 

Kol JAV ir Europa ieško naujų retųjų metalų šaltinių ir būdų sumažinti priklausomybę nuo Vidurio Rytų naftos ir dujų, Kinija tyliai įsitvirtino žaliųjų technologijų pridėtinės vertės grandinėse. Šalies kompanijos dominuoja pasaulinėje saulės modulių rinkose ir yra vienos iš lyderiaujančių automobilių baterijų gamintojų. Be didesnių pastangų išsaugoti savo žaliųjų technologijų industrijas, JAV ir Europos perėjimas prie atsinaujinančios energetikos tik sustiprins Kinijos geopolitinę galią. 

Šnekos apie strateginę autonomiją galėtų virsti realybe tik tada, jei Europa greitai apsiginkluotų, apsaugotų strategines pramones, įsuktų naujų technologijų bumą, atsigaivintų ekonomiką ir lokalizuotų energetinę nepriklausomybę. Nerealu tikėtis, kad per trumpą laiką politiškai susiskaldžiusios šalys galėtų pasiekti tiek daug, tad reikėtų nustoti loti ir kąsti Vašingtono ranką, kuri ilgą laiką saugojo ir maitino regioną. Seno-naujo JAV prezidento pyktis mūsų žemynui yra gan pagrįstas ir vienintelis būdas užsitarnauti pagarbą – įsiklausyti į jo išsakytą kritiką. Taip pat reikėtų nustoti svaičioti apie draugystę su Pekinu kaip atsvarą nedraugiškai Amerika.

 Nepaisant naujosios administracijos priešiškumo kai kurioms žemyno šalims, blogi santykiai su Vašingtonu yra geriau negu Kinijos propaguojama alternatyva. Komunistų partija aktyviai bando sunaikinti dabartinę tarptautinių santykių sistemą, kuri visada buvo labai naudinga Lietuvai ir Europai ir įvesti pleištą tarp transatlantinių partnerių. 

Kinijos svajonių pasaulyje nebūtų vietos europietiškoms vertybėms ir gerai valiai, viską valdytų kietoji galia ir Pekino savanaudiškumas. Dėl milžiniško pramonės produkcijos pertekliaus ir planų beatodairiškai jį eksportuoti, Kinija taip pat yra milžiniška grėsmė Europos ekonominiam klestėjimui ir materialinei gerovei.

Net ir prie dabartinės visuomenių poliarizacijos ir susiskaldymo reikia tikėtis, kad nė vienoje Europos sostinėje valdžios neperims radikali partija su planais palikti ES. Prancūzija, Vokietija ar Italija, jau nekalbant apie Lenkiją, turėtų pamiršti bet kokias iliuzijas apie tapimą savarankiškomis pasaulio galios valstybėmis. Pavienės Europos šalys tarptautinėje arenoje liktų antrarūšiais žaidėjais, su kuriomis mažai kas skaitytųsi ir kurių likimus spręstų kiti.