Kaip pasitiksime krizę?

Nors gamtoje žiema kartojasi kasmet, bet daugelį iš mūsų ji užklumpa nelauktai, netikėtai ir nepasiruošus. Reikia pastebėti, kad taip pat atsitinka ir ekonomikoje. Paskutinė krizė mus supurtė prieš aštuonetrius metus. Ūkinė veikla susitraukė 17%, išgyvenome didžiausią sąstingį tarp ES šalių. Teko kelti mokesčius, mažinti atlyginimus ir pensijas, o nesuduriant galų, dar ir skolintis. Per šalį nusirito bankrotų banga, padidėjo nedarbas ir emigracija. Žinant, kad krizės ekonomikoje kartojasi periodiškai, turime ruoštis ir deramai sutikti ateinančią. Bankų dosnių paskolų išpūstas ūkinės veiklos burbulas ne visiems buvo suprantamas, todėl daugeliui buvo netikėtas.

Dabar mūsų laukia suplanuota krizė. Aiškus jos pradžios laikas ir dydis. Krizės pradžia – tai ES paramos pabaiga. Ji nutrūks po 3–5 metų. Užuot gavę, privalėsime patys duoti. Europos senbuvės net ir norėdamos negalės mums padėti, nes per tą laikotarpį priplūs milijonai imigrantų, kuriuos reikės šelpti. Jeigu bandysime nepriimti, reikės paramą suteikti toms šalims, iš kurių šie pabėgėliai plūsta.

Pabandykime panagrinėti, kokia paspirtis Lietuvos ūkiui yra dabartinė ES parama? Šiuo metu Lietuva įvairių fondų pagalba gauna apie 1,5 mlrd. eurų paramą. Žinant, kad pinigai per metus multiplikuojasi ne mažiau nei penkis kartus, gauname 7,5 mlrd. Eur. Tai - vsuma, kuri prilygsta mūsų biudžetui ir kuri vienu ar kitu būdu pasiekia kiekvieno iš mūsų kišenes. Pirminiame etape šie pinigai nusėda įvairių viešųjų įstaigų darbuotojų kišenėse, kad ir už ne visiškai prasmingą darbą. Vėliau šie, vadinamieji „praplauti“ pinigai, pasiekia ir kitus ūkio subjektus, kur jie panaudojami naudingiems darbams ir paslaugoms.

Jau dabar mums turėtų rūpėti, kuo, pasibaigus ES paramai, užkimšime tą 1,5 mlrd. eurų finansinę skylę. Lietuviška patarlė sako: „Ruošk žiemai roges vasarą“. Todėl vertėtų pradėti mąstyti, diskutuoti, planuoti ir veikti, jei norime, kad ir toliau į Lietuvos ūkį įsilietų tie 1,5 mlrd. eurų. Žmonės, kurie domisi ekonomika, turi galvoti ne kadencijomis, o dešimtmečiais.

Tikėtis paramos iš ES nėra prasmės, nes taip buvo sutarta. Juolab kad iš Europos Sąjungos traukiasi Didžioji Britanija, o ir pati ES turės problemų. Valstybės skolinimasis iš bankų irgi turi ribas – prisiminkime Graikijos atvejį. Manyčiau, lieka vienintelis realus šaltinis – privatus kapitalas. Šiuo resursu sėkmingai naudojasi Didžioji Britanija ir JAV, bet jos negali ramstyti visų ekonominių paliegėlių. Deja, Lietuvoje apie 50% ūkinės veiklos yra valdžios rankose, o pasaulinė patirtis rodo, kad valdžios valdomo verslo našumas apie 20% mažesnis už privataus.Mes neturime nė vieno privataus tilto, kelio ar geležinkelio. Per dešimt metų už privačias lėšas pastatyta viena mokykla bei nutiestas vienas 5 km kelio ruožas ir tai padaryta primityviausiu būdu – skolinant ne iš banko, o iš privataus verslo.

Visuomenės sovietinis mentalitetas sukuria palankias sąlygas valdžiai užsiimti verslu, o ne šalies valdymu. Deja, tai gali pakeisti tik gili krizė. Neveltui Kinijos lyderis Mao Dzedongas teigė: „Kuo blogiau – tuo geriau“. Lėšų biudžete stygius privers valdžią atsisakyti dalies verslo ir perleisti veiklą privačioms struktūroms, bus pradėta lengviau suteikti koncesijas, pradės kurtis bendros valdžios ir verslo įmonės.

Tačiau tam, kad pagal suteiktą koncesiją būtų įgyvendintas konkretus projektas ir dėl to pasipildytų biudžetas, reikalingas kelerių metų laikotarpis. Nesvarbu, ar tai - mokykla, ligoninė, tiltas, kelias, tunelis ar metro – jiems sukurti reikia kelerių metų. Norint, kad šių projektų dėka būtų pildomas biudžetas, pradėti reikia jau dabar. Pavyzdžiui, Vilniaus metropoliteno įdiegimo galimybė svarstoma daugiau nei 40 metų. Tokių objektų Lietuvos miestuose įgyvendinimo tvarka Seime svarstoma jau ketverius metus, o kur dar kiti biurokratiniai barjerai, privataus verslo techninis, organizacinis ir finansinis pasiruošimas.

Apie būsimą ekonominę krizę visuomenė privalėtų pradėti diskutuoti jau dabar. Būtina ieškoti būdų, kad ekonomikos nuosmukis būtų kuo švelnesnis. Kad to galima pasiekti, parodė Estijos ir Latvijos ekonominiai rodikliai krizės laikotarpiu. Vienareikšmiškai galima teigti, kad pagrindinė krizių ir bankrotų priežastis – blogas valdymas. Jį sąlygoja įmonės ar valstybės vadovų ekonominių dėsnių suvokimas ir praktinė vadovavimo patirtis.

Greitai rinksime naujus šalies vadovus, nuo kurių veiklos labai daug priklausys, kaip mes sutiksime ateinančią ekonominę krizę. Todėl labai svarbu viešinti ne tik optimistines partijų programas, bet ir diskutuoti viešai, viešai ieškoti geresnių sprendimų. Jeigu nebus diskutuojama, tikėtina, kad ir tiksliai žinant, kada Lietuvoje prasidės ekonominė krizė, ji užklups netikėtai.

Komentaro autorius - Juozas Zykus, Asociacijos „Metro sąjūdis“ valdybos pirmininkas

Komentarai