Kur pelną galima padidinti ašaromis
Ašarų kokteilį, kaip visada, sustiprino ir pavertė sprogstamuoju mišiniu politikai, linkę negailėti pažadų ir nuolat besitaikantys padalyti svetimus – mokesčių mokėtojų – pinigus. Kadangi pieno gamintojai yra viena iš didžiausių kaimo gyventojų grupių – žalmarges melžia ir iš to gyvena dešimtys tūkstančių šeimų, – politikai netruko įjungti pažadų ir paramos generavimo mašiną. Nepaisant ašarų, po ES finansinės injekcijos (kainos pradėjo kristi, kai Rusijai buvo paskelbtas embargas) 2014 m. ūkininkams buvo pelningi. Beveik 31.000 pieno gamintojų, patyrusių nuostolių dėl Rusijos pieno gaminių embargo, gavo išmokas. Tačiau paaiškėjo, kad krizė jau baigiasi ir kainos pradeda stiebtis, dalis ūkių, kuriems parama bus skirta, dirbo ne nuostolingai, o „ties nuostolio riba“. Žemdirbiai, nuolat reikalavę paramos, prakalbo, kad kai tik kainos šoktels dar aukščiau, pradės plėtrą, nes tam visiškai pasirengę. Parama iš mokesčių mokėtojų ir ES kišenės palengvins šuolį. Lietuvoje turbūt nėra kito verslo, kur ašaromis galima padidinti pelną, – taip nutiks daliai pieno gamintojų, gebančių skaičiuoti, kaupti atsargas ir dirbti efektyviai. Tačiau ši tezė gali būti tik redakcijos nuomonė, kurios neįmanoma paremti skaičiais. Iki šiol nėra tiksliai suskaičiuota, kiek lietuviškomis sąlygomis kainuoja pagaminti toną pieno. Mėginimai išnagrinėti šį sektorių atsimuša į buhalterines vingrybes. Rezultatas – paklaidos tokio dydžio, kad mokant bet kokią kainą galima kalbėti apie nuostolius ir praradimus sėkmingai įrodyti skaičiais.
Vis dėlto galime džiaugtis, kad per keletą metų pieno sektorius liko išimtis. Kitose mūsų žemės ūkio srityse dirbantys ūkiai susitaikė su mintimi, kad pasaulis globalus ir geriau žvalgytis į biržą nei į šalies Vyriausybę. Tokį pokytį parodė finansiniai sunkumai, kurių pernai patyrė „Arvi cukrus“. Cukraus gamintoja, kritus pasaulinėms kainoms, nesugebėjo vykdyti įsipareigojimų ūkininkams. Už pernykštį sezoną žadama atsiskaityti tik iki šių metų lapkričio.
Buvo protestų, grasinta neauginti runkelių. Tačiau politikams šis konfliktas buvo neįdomus, nes lietė ne keliasdešimt tūkstančių, o tik kelis šimtus žmonių. Konfliktas baigėsi ne paramos teikimu ir skirstymu, o derybomis. Fabrikas ir žemdirbiai sėdo prie stalo, suderino atsiskaitymo grafiką, sumažino runkelių supirkimo kainas. Perdirbėjai ir ūkininkai turi tikslą – Suvalkijoje išsaugoti cukrinių runkelių auginimo ir perdirbimo verslą. Smulkieji augintojai, kuriems naujos sąlygos ir kainos buvo nepriimtinos, pasitraukė. Sektoriuje liko dideli ūkiai, dirbantys keliolika metų ir sugebantys runkelius auginti efektyviai.
Pagalbos iš valdžios nelaukia ir javų – pagrindinės Lietuvos eksporto prekės – augintojai. Jie paburnoja, kad visa ES parama skiriama gyvulininkystei, o stambiems augalininkystės ūkiams sudėtinga net gauti paramą ūkiams modernizuoti, ir imasi nagrinėti biržos tendencijas. Per keletą metų Lietuvoje išaugo ne tik pasėlių plotas, bet ir derlingumas, taikomos naujausios technologijos. Šiemet kainos krito, tačiau veiksmingiau dirbantys ūkiai toliau gauna pelną. Prieš keletą metų, kai derlingumas buvo mažesnis, toks kainų kritimas, kaip dabar, galėjo sukelti nuostolių. Dabar tokios baimės nebėra ir mūsiškiai sėkmingai konkuruoja ne tik su europiečiais, bet ir su amerikiečiais.
