S. Gurevičius: dalindamiesi gauname žymiai daugiau, nei prarandame

Turbūt daugelis žino, bet galima pasakyti, kad „Maisto banko“ misija yra užtikrinti, kad joks geras maistas nebūtų išmestas, o parama maistu pasiektų sunkiausiai gyvenančius žmones. Kaip jums sekasi siekti savo tikslų?

„Maisto bankas“ turi didelę ambiciją, todėl, nors ir darome labai daug, negalėčiau pasakyti, kad visų tikslų pasiekiame. Tam yra labai paprastas paaiškinimas. „Maisto bankas“ praeitais metais išgelbėjo 6.700 t maisto ir padėjo 232.000 žmonių. Kaip nevyriausybinei organizacijai galima būtų didžiuotis tokiais skaičiais, jeigu jų nelygintume su kitais skaičiais.

Lietuvoje iššvaistoma 400.000 t maisto. 60% išmetama namų ūkiuose, ir čia mes mažai ką galime padaryti be paprasčiausio visuomenės edukavimo, bet lieka dar 160.000 t, iš kurių mes išgelbėjame tik 6.700 t.

Lygiai tas pats su žmonėmis, kurie stokoja maisto. 232.000 žmonių, kuriems teikiame pagalbą, sudaro 7–8% Lietuvos gyventojų, bet maisto trūksta kas septintam, ir iš 400.000, kuriems to maisto reikia, mes gebame padėti tik pusei. 

Paradoksali situacija ir didžiulis tikslas priešakyje – išspręsti dvi problemas: pamaitinti dar daugiau alkstančiųjų, ir padėti mažiau švaistyti. Esame tarsi tiltas tarp maisto ir stokojančiųjų.  

Visas surinktas maistas keliauja į jūsų sandėlius, juose rūšiuojamas, pakuojamas, skirstomas kitoms ne pelno organizacijoms, dalijamas tiesiogiai žmonėms. Kokio dydžio turite sandėlius, ar pakankami tie pajėgumai?

Kasdien „Maisto bankas“ ir jo įgalioti atstovai vyksta į 683 parduotuves visoje Lietuvoje, aplanko 82 miestus ir miestelius, be to, vyksta ir pas ūkininkus, turinčius maisto, vadinasi, tų lankomų taškų yra daugiau.

Kiekvieną dieną surenkame paskutinės dienos galiojimo ar besibaigiančio galiojimo, o kai kuriais atvejais net ir pasibaigusio galiojimo, bet dar tinkamus vartoti maisto produktus. Tai darome anksti ryte, tada rūšiuojame ir jau per pietus iki 15 val. dalijame maistą stokojantiesiems bei nevyriausybinėms organizacijoms. Turbūt daugelis yra girdėję apie Maltiečių sriubą, „Carito“ valgyklas, kitas labdaros organizacijas, kurios maitina žmones. Tad pas juos didžioji dalis maisto atkeliauja per „Maisto banką“. 

Turime du platinimo kanalus: vienas yra tiesiogiai žmonėms, turime 42 veikiančias atiduotuves, tokias kaip parduotuvės, kur žmogus ateina ir pasirenka maistą, bei bendradarbiaujame su 600 nevyriausybinių organizacijų, kurios savo ruožtu maitina žmones. 

Neretai žmonės įsivaizduoja, kad „Maisto bankas“ tik vykdo akcijas, per kurias aukotojai suneša ilgo galiojimo produktų ir jie per metus išdalijami. Tokie produktai mums be galo svarbūs, nes jų negauname nei iš ūkininkų, nei iš prekybininkų, bet jie tesudaro 3% viso „Maisto banko“ išdalijamo maisto.

Sandėlių turime penkiuose miestuose, jie apie 300–400 kv. m dydžio, tačiau maistas neužsiguli, tą pačią dieną išvežamas. Stengiamės labai efektyviai valdyti finansus, nes iš valstybės, savivaldybių nesame gavę jokių sandėlių, viską turime nuomotis, todėl siekiame tai daryti efektyviai. 

Kaip nurodote veiklos ataskaitoje, 30% jūsų kaštų sudaro sandėliavimas ir patalpų išlaikymas. Būtų puiku, jei vis dėlto kažkas skirtų patalpas.

Patikslinsiu, kad 30% sudaro su sandėliavimu susietos išlaidos, tad tai yra ne tik paties sandėlio nuomos kaštai, patalpų nuoma, bet ir sandėlio darbuotojų darbo užmokestis. 

Dažnai žmonės nepastebi labai svarbios „Maisto banko“ dalies – darbuotojų. Turime 17.000 savanorių, be jų mes neišsiverstume, bet mes turime 42 atiduotuves, 5 sandėlius, autobusiukų, kuriuos dažnai vairuoja savanoriai, bet tokios operacijos be darbuotojų pagalbos atlikti negalėtume. Jų šiuo metu turime 120. 

Nuosavo turto „Maisto bankas“ neturi?

Turi vieną paveldėtą mažą bendrabutinio tipo butuką, bet tokio NT kaip sandėliai tikrai ne. Nors Lietuvoje „Maisto bankas“, ko gero, yra pati efektyviausia tokio tipo organizacija Europoje, kartu ji ir viena iš nedaugelio, kur valstybė ar verslas tokiai kilniai misijai nėra paskyręs patalpų. Bet mes optimistiškai žiūrime į ateitį. 

Jūs kruopščiai atsiskaitote visuomenei, detaliai nurodote išlaidas ir tai natūralu – gaunate aukotojų pinigus. Matyti, kad pernai patyrėte beveik 3 mln. Eur išlaidų, o kaip šiemet?

Kadangi šiemet plėtėme atiduotuvių tinklą ir dabar turime jų 42, akivaizdu, kad padaugėjo mokėjimų už nuomą, atlyginimų. Mūsų finansinės galimybės auga, bet ne taip sparčiai, kaip norėtume. Šiais metais išlaidų suma viršys 3 mln. Eur, bet neperkops 4 mln. Eur. Išlaidų galime turėti tik tiek, kiek gauname paramos. 

Pernai patyrėte 2,9 mln. Eur išlaidų, bet surinkote – 2,7 mln. Eur. Tai mažiau, nei išleidote.

Taip, būna metų, kai surenkame mažiau, dėl to labai svarbu tvariai planuoti, nepradėti metų su nuliu, o šie metai irgi gali būti tokie, kai išlaidų bus daugiau nei pajamų, bet tai buvo suplanuota. Mes ruošėmės atiduotuvių atidarymui, šiek tiek taupėme. 

Labai tikėjausi, kad parodydamas savivaldybėms, vietos verslams, kokia nuostabi ir unikali idėja yra tos atiduotuvės, kur pagalba teikiama oriai, kur stokojantis žmogus jaučiasi gerbiamas, įkvėpsiu prisidėti prie paramos. Galbūt tam reikia daugiau laiko. 

Akis atverti padeda ir savanorystė. Ateina žmonės iš kito socialinio burbulo, ir jiems sunku patikėti, kad kas septintam Lietuvoje trūksta maisto. Atėję jie pamato buvusius mokytojus, kurie išėjo į pensiją ir negali sau leisti nusipirkti visaverčio maisto, pamato buvusius aktorius, kurie daugelį metų vaidino teatre, bet dabar yra vieniši pensininkai. 

Dar pasižiūrėkime į jūsų pajamų struktūrą. Labai priklausomi esate nuo geradarių – fizinių ir juridinių asmenų, taip pat ryški Europos fondo parama, o savivaldybių – vos 3%.

Tikrai didelę paramą gauname iš Europos skurstantiems asmenims skirto fondo, taip pat pradėjome bendradarbiauti su Žemės ūkio ministerija, kuri irgi skiria dalį lėšų, bet net geriausiu atveju visa tai tesudaro pusę mūsų gaunamų pajamų. 

Kitą pusę sudaro parama iš juridinių ir iš fizinių asmenų, apylygiai po 20%. Noriu padėkoti visiems, kurie yra skambinę trumpuoju numeriu 1343 ir paaukoję 5 Eur arba darę pavedimą – jūsų bendrai suaukota suma siekia 600.000 Eur. 

Dar tokia pati suma atkeliauja iš įmonių. Man, kaip vadovui, didžiausias iššūkis yra tai, kad jei parama atkeliavo vienais metais, dar nereiškia, kad jos gausime ir kitais metais. Kiekvienus metus pradedu nuo tuščio lapo. 

Kasdien vykstate į 655 skirtingas parduotuves, bet parduotuvių Lietuvoje yra gerokai daugiau. Ar nepajėgiate visų apvažiuoti, ar ne visi tinklai bendradarbiauja?

Kol aš dirbu, „Maisto bankas“ niekada nėra atsisakęs nuvykti į jokią parduotuvę, tam mes niekada nepritrūksime nei finansinių, nei žmogiškų išteklių. 

Kai kurios parduotuvės yra per mažos, perteklinio maisto neturi, nes savininkas jį suvartoja savo šeimoje. Tačiau didžiausias iššūkis yra su didžiaisiais prekybininkais – jie nuostabūs, tikrai dalinasi, yra socialiai atsakingi, tačiau, dažnu atveju, dėl didumo nesugeba suvaldyti tų nurašymų. 

Ar tai labdara, ar nurašymas į šiukšlių dėžę, dažnai prekybininko akimis – vienas ir tas pats nurašymas. Neturėdami pakankamai atsakingų darbuotojų, jie dažnai nurašo vis dar tinkamą vartoti maistą, o mums sako, kad jų parduotuvėje nėra nieko tinkamo „Maisto bankui“.

Visgi noriu pasidžiaugti „Čia market“, „Gulbele“, „Express market“, „M market“ Kėdainiuose, kurie suteikia galimybę aplankyti kiekvieną jų parduotuvę regione. Mūsų tikslas – išgelbėti kiekvieną duonos kepaliuką, kiekvieną vaisių ir perduoti juos stokojantiesiems. 

Deja, kartais to noro pritrūksta tiems, kurie turi maisto, o teisinė bazė Lietuvoje netobula. Ar prekybininkas išmes, ar atiduos labdarai, vis vien tai formaliai vadinsis nurašymu. Nesvarbu, kuriuo būdu nurašo, jis sau susigrąžina PVM. 

Jeigu susigrąžina ir vienu, ir kitu atveju, nebemato prasmės stengtis atiduoti labdarai. Manau, požiūris turėtų keistis. Gaila, bet dažnai prekybininkai perlaiko maistą, pavyzdžiui, pieną, mėsą iki pat jo galiojimo pabaigos ir tada mes tų produktų nebegalime panaudoti.

Būtų gerai, jei prekybininkai deklaruotų ne tik kiekius, kuriuos atiduoda labdarai, bet ir kiekius, kuriuos nurašo, nes privačiai su jais kalbėdamas girdžiu, kad labdarai atiduoda 10 kartų mažiau, nei išmeta. 

Kurie prekybos tinklai yra pagrindiniai geradariai? Paminėjome regioninius, o iš didžiųjų TOP 5-ių?

Dirbame su visais didžiaisiais prekybos tinklais – „Maxima“, „Lidl“, „Rimi“, „Iki“ atiduoda paskutinės dienos galiojimo produktus „Maisto bankui“. Su „Norfa“ dirbame tik keliose jų parduotuvėse. 

„Norfa“ mums yra neįmenama mįslė, nes jie skelbiasi, kad labdarai atiduoda apie 1.000 t, ir aš nelabai suprantu, jeigu „Maisto bankas“ išdalina 6.000 t , o kažkas kitas išdalina tūkstantį, tai, ko gero, toks maisto išdalijimas turėtų būti matomas, ir todėl man kyla klausimas, kur tas jų 1.000 t keliauja.

Tikimės, kad mums pavyks daugiau dirbti ir su „Norfa“, visaip išreiškiame norą, kad jie dalintųsi, ir tik laiko klausimas, kada tai nutiks. 

Apskritai dirbame su visais, kas turi maisto, ir prekybininkai – tik dalis aukotojų, dar yra ūkininkai, į kurių laukus vykstame pasiimti produkcijos.

Iš tiesų „Norfos“ jūs ir savo puslapyje neminite tarp aukotojų. Dabar aišku, kodėl. Koks galėtų būti paaiškinimas, kam jie paaukoja tuos produktus?

Manau, „Norfa“ labai atsakinga įmonė ir kažkam tą maistą atiduoda.

Būtų gerai, jei Lietuvoje būtų daugiau aiškumo, kokią dalį nurašyto maisto prekybininkas skiria labdarai, kokioms konkrečiai organizacijoms aukoja, kad tai nebūtų labdaros organizacijos, po kuriomis iš tikrųjų slepiasi verslo interesai. 

Žinote, yra verslo subjektai, darantys verslą, kurie susijungia į ne pelno siekiančias asociacijas ir per tas asociacijas gauna maistą, kurį po to naudoja siekdamos pelno. Na, tai ne labdara. Todėl labai tikiuosi, kad kai paaiškės, kiek maisto yra nurašoma ir kiek jo atiduodama labdarai, ir jei nurašoma, kas yra gavėjas, tai ir išsisklaidys visi klausimai. 

„Maisto bankas“ tikrai nepretenduoja būti vienintelis maisto gavėjas, tiesiog aš žinau, kokio milžiniško dydžio logistinė operacija yra ši veikla, ir tokioje šalyje kaip Lietuva būtų per brangu turėti du didelius labdaros logistus. 

Kai važiuojame per visą Lietuvą, mums labai skaudu pravažiuoti didžiąsias „Norfos“ parduotuves į jas neužsukant, bet tikiu, kad jie tikrai maistą atiduoda kitoms labdaros organizacijoms, naudoja kilniai, tik labai noriu sužinoti, kaip tas tūkstantis tonų pasiskirsto ir padėkoti, nors maistas ir keliauja ne mūsų organizacijai. (VŽ pasiteiravo Dainiaus Dundulio, „Norfos“ įmonių pagrindinio akcininko, dėl šio tipo paramos. Vadovas skaičiuoja, kad per šių metų 10 mėn. parama maistu buvo suteikta 17-ai organizacijų, tai yra apie 1.000 t produktų, kurių vertė siekia 1,6 mln. Eur. Tarp organizacijų, kurias tinklas remia, yra „Vilties švyturys“, Lietuvos Samariečių bendrija, „Atjauta“, Raudonojo Kryžiaus kai kurie regioniniai skyriai, „Maltos ordinas“, „Maisto bankas“ ir kiti. Su „Maisto banku“ bendradarbiaujama vos keliose parduotuvėse dėl to, kad D. Dundulis prioritetą teikia bendradarbiavimui su tiesioginiais paramos gavėjais.) 

Ar šiuo metu dar ieškote patalpų atiduotuvėms, ar yra vietų, kur labai reikėtų turėti tokį tašką? Gal kas galėtų skirti kokią patalpą?

Norime tokių patalpų, kurios būtų orios žmonėms ateiti. Dairomės 60–100 kv. m ploto vietų centrinėje miesto dalyje ar arti stotelės, kad jas būtų patogu pasiekti.

Deja, matydami, kad „Maisto bankas“ ieško patalpų, ne visi nuomotojai elgiasi sąžiningi, pavyzdžiui, sužinoję, kad kažkas tose patalpose yra negerai ar suradę pigesnį variantą, norime nutraukti sutartį, bando mūsų nepaleisti, reikalauja mokėti nuomą už šešis mėnesius. Esame labai dėkingi, kad mums tokiuose teisiniuose reikaluose neatlygintinai padeda teisinės bendrovės „TGS Baltic“ ir „Triniti Jurex“. 

Ar daug įmonių kolektyvų pas jus savanoriauja?

Reguliariai savanoriauja apie 100–120 įmonių. Didelis iššūkis, kad visi nori savanoriauti gruodį, o norėtųsi, kad tai pasiskirstytų tolydžiau, nes savanorių mums reikia ir sausį, ir vasarį. 

Didžiausias iššūkis, kad maistą mes pasiimame ryte, tai paskutinės dienos galiojimo maistas, jo negalime paimti 7 val. vakare, skubame rūšiuoti ir jau nuo 12 iki 16 val. dalijame, kad žmonės spėtų pasigaminti patiekalą arba užsišaldyti. Taigi ši savanorystė yra darbo metu. 

Nuostabus pavyzdys, kaip Lietuva juda link Vakarų – Vilniuje šeštadieniais sandėlyje nedirba nei vienas „Maisto banko“ darbuotojas, verčiamės vien savanorių pajėgomis. Labai didžiuojamės ir kviečiame kitus prisijungti, kas galėtų savanoriauti galbūt ir kitomis dienomis.

Pamatę, kiek gero maisto būtų išmesta, jei ne „Maisto bankas“, žmonės pradeda kitaip žiūrėti į vartojimą, keičia savo įpročius. 

Kaip atrenkate tikslingiausius paramos gavėjus? Daugiausiai stokojančiųjų turbūt yra regionuose?

Mes jų neatrinkinėjame, tai daro savivaldybių socialiniai darbuotojai, remdamiesi tam tikrais socialiniais kriterijais, kurie, mano supratimu, yra per žemi. 

Orientuojamasi į šeimas, kuriose pajamos vienam asmeniui sudaro 400 Eur per mėnesį, ir mes negauname duomenų apie žmones, kurių pajamos yra 420 Eur / mėn. Ieškome būdų, kaip padėti ir tiems, kurie neatitinka standartinių kriterijų. Dažniausiai ateina vieniši senjorai, šeimos, kur vienas iš tėvų augina vaikus arba šeimos, kuriose yra žmogus su negalia, nes jiems sunkiausia.

Kalbant apie organizacijas, didžiausias prioritetas skiriamas toms, kurios maistą gamina, t. y., vaikų dienos centrams, labdaros valgykloms, daugiavaikių šeimų asociacijoms.  

„Maisto bankas“ – be abejonės ypatinga darbovietė vadovui. Jūsų darbas pastebimas, įvertinamas. Esate gavęs įvairių apdovanojimų. Ką jums reiškia ši pozicija? Kuo užsiėmėte anksčiau?

Pirmiausia apie apdovanojimus – didžiausias apdovanojimas man yra matyti, kad galime padėti žmogui. Nei pinigų, nei mašinos, nei namo, nei kažko kito materialaus su savimi į kitą pasaulį nenusineši. 

Labai tikiu, kad žmogaus tikslas yra palikti kažkokį pėdsaką. Geriausias pėdsakas – geri darbai, todėl geresnės darbovietės, nei „Maisto bankas“, neįsivaizduoju. 

Dešimt metų dirbau žydų bendruomenėje vykdomuoju direktoriumi, dar tiek pat – versle. Dirbau skirtingose investicinėse bendrovėse, vykdėme projektus IT, NT srityse, tai buvo tarptautiniai verslai. 

Prieš tai, dirbdamas žydų bendruomenei, galėjau padėti mažai savo bendruomenei, o dirbdamas „Maisto banke“ galiu padėti žymiai didesnei irgi savo, Lietuvos, bendruomenei. 

Man tai yra didžiulis pasididžiavimas ir įkvėpimas. Darbas versle man suteikė daug praktinių žinių, kurias galiu panaudoti siekdamas „Maisto banko“ efektyvumo tikslų. Kai pradėjau prieš penkerius metus, tuo metu organizacijos pajamos buvo 800.000 Eur, dabar jos siekia 3 mln. Eur. Siekiant pritraukti pinigų, juos efektyviai valdyti padeda ekonominės žinios.  

Versle man trūko to, ką turėjau žydų bendruomenėje, vėliau tai atradau „Maisto banke“ žymiai didesne apimtimi – ši organizacija padeda 232.000 žmonių. 

Dabar pasigirsta įvairių antisemitinių pareiškimų, nenoriu į tas diskusijas veltis, bet savo veikla noriu parodyti, kas yra žydai. Tegul už mane kalba mano darbai. 

Ką patartumėte mažiau patyrusiems, galbūt jaunesniems vadovams?

Patyręs ar nepatyręs vadovas, labai svarbu, kad neužriestų nosies, kad į kiekvieną kolegą žiūrėtų kaip į sau lygų, matytų galimybę kažko pasimokyti.

Antras dalykas, labai svarbu skirti daug dėmesio žmonėms ir tam reikalinga ne didelė burna ar ilgas liežuvis, o labai didelės ausys. Taip, daugelis akcentuoja, kad vadovas turi mokėti kalbėti, įkvėpti, ir tai tikrai labai svarbu, bet kiekvienam patariu mokėti išgirsti kolegas. Ne tik girdėti, bet ir išgirsti.

Svarbu kiekviename darbe atrasti prasmę ir dirbti ne tik dėl to, kad darbas atneša mums pinigų, o ir dėl to, kad paliktume kažkokį pėdsaką.

Kviečiu patikėti, kad neveltui esame šioje žemėje, kiekvienas iš mūsų, net ir tas, kuris dirba mažiausią darbą, turi labai svarbią misiją – pagerinti šitą pasaulį. 

Jeigu kiekvienas norėsime tai padaryti, tik laiko klausimas, kada tai pavyks. 

Dar labai svarbus dalykas – kai mums labai gerai sekasi, nepamirškime dalintis ne tik su savo šeima, bet ir su kolegomis, su tais, kurių galbūt nepažįstame. Dalindamiesi gauname žymiai daugiau, nei prarandame.