Kur jūs pietaujate

Honorata Lyndo, „Neringos“ restorano virtuvės meistrė

Pradėkime nuo maisto ruošimo profesionalų. Ponia Honorata pasakoja turinti keletą draugių, su kuriomis eina į virtuvės meistrų naujai atidarytas vietas pasižiūrėti, „kas gi ten naujo“.

„Neakcentuoju, ar nauja vieta nustebino. Vertinu, patiko ji man ar nepatiko. Iš naujesnių išskirčiau mūsų kaimynus – „Chef2 Food House“, – sako p. Honorata.

Paklausta, ar dažnai namuose ruošia pietus šeimai, virtuvės meistrė šypsosi: „Mama dirba penkias dienas per savaitę, taigi dvi privalo gaminti namuose. Bet kartais leidžiu sau patinginiauti, tuomet visi važiuojame kur nors pietauti.“ Susirengusi važiuoti „kur nors“, ji taikosi prie vaikų skonio.

„Jų skonis? Mėsainiai, sušiai, kartais picos“, – juokiasi p. Honorata.

Mėsainių šeima užsuka į netoli „Neringos“ veikiančią „Drama burger“. Grįždami namo į Nemenčinę, Molėtų plente stabteli kepsnių restorane „Mama Grill“, – ten p. Honoratai patinka ir maistas, ir šeimyniška aplinka.

Sušių dažniausiai važiuoja į „Gan bei“ prekybos centre „Panorama“, jeigu sumano jų išsinešti, užsisako restorane „Soya“.

„Dabar atidaroma tiek daug naujų vietų, kad paminėjau tik kelias, kurios šalia, pakeliui ir ant liežuvio. Kur vesčiausi svečius? Pas virtuvės meistrus, kuriuos pažįstu ir žinau, kad viskas ten bus gerai“, – kalba p. Honorata.

Ta pačia proga paklausta, kokių naujienų šį sezoną žada „Neringos“ restoranas, pirmiausia ji sako, kad ant svečių stalų toliau karaliauja vizitinė restorano kortelė „Neringos Kijevo kepsnys“, – jo parduodama daugiausia. Tačiau restoranas į valgiaraštį įtraukia naujų patiekalų, taip pat vegetarams.

„Mados madomis, tačiau stengiesi eiti su jomis koja kojon: turi atsižvelgti, kas rinkoje paklausu. Dažnai ateina kompanijų, kurių dalis – mėsėdžiai, kita – vegetarai, juk šie nesėdės alkani. Tai ne problema“, – šypteli virtuvės meistrė.

Marius Jundulas, Norvegijos draudimo grupės „Gjensidige“ įmonės Baltijos šalyse ADB „Gjensidige“ generalinis direktorius

Mūsų biuras yra „Europos“ pastate Konstitucijos prospekte, taigi pietauju naudodamasis tuo, kad viskas – šalia ir greitai.

Pietums su verslo partneriais pamėgtoji vieta – restoranas „Da Antonio“ Vilniaus gatvėje. Manau, čia suveikė kitas šalių skirtumų „kampas“: Norvegijoje vasara realiai trunka vieną mėnesį – liepą. Norvegams reikia šilumos, saulės, todėl jie mėgsta Pietų šalis – Prancūziją, Italiją. Todėl ir pasirinkome itališko maisto restoraną, tai vieta, kur mūsų verslo partneriai jaučiasi gerai. Žinoma, turiu tikslą parodyti jiems ir lietuvišką virtuvę.

Kalbant apie restoraną kokiai nors progai, su šeima, draugais, iš pastarųjų aplankytų gerą įspūdį padarė virtuvės šefo Liutauro Čepracko „Meat Steak House“ prie Žalgirio stadiono, ir ne tiek mėsa, kiek kiti patiekalai. Mėsai nerašyčiau maksimalaus pažymio, bet salotos, desertai buvo puikūs.

Į šią vietą vėl norėčiau nueiti, tik to laiko vis mažai.

Andrius Kurganovas, šeimos valdomos bendrovės „Biržų duona“ komercijos vadovas

Tiesą sakant, buvo laikas, kai atvažiavusių į Biržus verslo partnerių, net gėda, bet neturėdavome kur nusivesti pietų.

Dabar yra net kelios vietos, Biržai keičiasi ir tobulėja.

Vilniuje vienos labai mėgstamos vietos neturiu, yra kelios. Man patinka, kai gaminama iš vietos produktų, todėl paminėčiau restoranėlį „Sweet root“ Užupyje.

Patinka restoranų „Times“ ir „Dines“ virtuvė. Nesu didelis mėsos mėgėjas, bet kartais mielai nueinu gero kepsnio į „Boff“. Kartais įdomu nueiti į Žvėryne veikiančią „Panamą“.

Labai maloniai nustebino restoranas „Šturmų švyturys“ Užupyje, nesitikėjau, kad Lietuvoje iš paprastos lietuviškos žuvies galima taip kūrybiškai, taip skaniai paruošti. Ko gero, ten atsivedęs verslo partnerį iš užsienio, gerokai jį nustebinčiau.

Neseniai vienas vokietis, į Lietuvą pradėjęs važinėti iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, man pasakojo, iš ko jis sprendžia apie mūsų pakilimą. Jis pastebėjo, kad per pastaruosius 5 metus maitinimo įstaigos Vilniuje labai pasikeitė, atsirado įvairovė – nuo portugalų virtuvės iki nesuvulgarintos lietuviškos. Manau, tai rodo, kad tampame tikros Europos gyventojai, pasaulio gyventojai.

Net biurgeriai, ir tie, kokie skanūs ir įdomūs, – ir „Keulė rūkė“, ir „Drama burger“, ir juos daro mūsų lietuvaičiai, ne kokie šefai iš kitų šalių, tuo labai džiaugiuosi. Žinoma, ir Deivydu Praspaliausku.

Vėlgi, kartais nuėjęs į populiarų restoraną kad ir Vilniuje, nusiviliu, nes matau, kad namie mes pasidarome daug gardžiau.

Mėgstu gaminti ir pats, nors dabar „tą reikalą“ perima žmona. Bet esu iš tų, kuriuos domina eksperimentai, kūrybinis procesas. Ir studentavimo laikais taip buvo, kad vienas kambario draugas skusdavo bulves, kitas jas pjaustydavo, o aš kepdavau.