Lukas investuoja: o juk galėjau uždirbti dar 100% (II dalis)

Praėjusios savaitės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymai dėl antros pakopos pensijų fondų jau yra vieni rimtesnių iš gausybės reformų. Rimtesnių, nes šalyje, kurioje dažnu atveju dėl menko finansinio raštingumo geriausia paslauga žmogui būtų apsaugoti jį nuo jo paties pinigų, atveriami vartai atsiimti dalį lėšų. Tokiu būdų atveriamas išbandymas pinigais mokytis ant savo kailio finansinio raštingumo – kur nukreipsite pinigus savarankiškai ir kokias pasekmes iš to skaičiuosite ilgainiui?

Gal irgi neblogai – kuo skaudesni praradimai, tuo geresnės bus pamokos. Savo pačių, be jokio fondo valdytojo. Tuo, manau, ir tikiuosi, kad aktualesnės tampa tokių kaip aš istorijos, kai bandoma savarankiškai pasirūpinti būsima senatve.  Tai nenukrypstant nuo temos, ir tęskime toliau apie tas pastangas. Rezultatą pagerina šio ilgo investicinio proceso metu išsinešamos pamokos.

Gera proga pamokoms yra anksčiau užbaigtos investicijos ir tolesnės jų eigos po mano pasitraukimo stebėsena.

Praėjusią savaitę aptariau Vilkyškių pieninės, vienos iš „Meta Platforms“ akcijų, „Swedbank“ pasaulio akcijų fondo vienetų, „Pieno žvaigždžių“ ir „Swedbank“ pardavimus.

Šios investicijos iš mano turėtų daugiausiai pabrango po mano žengto žingsnio.

Iš visų sandorių yra tik vienas, kai po nuostolio užfiksavimo investicija apsisuko ir pradėjo važiuoti į viršų. Tai yra Kinijos akcijų ETF fondas „iShares China Large Cap ETF“, kurį pardaviau su 22% nuostoliu, o nuo to laiko investicija pabrango apie 18%.

Tiesa, šiam vienam atvejui yra bent du atvejai – Talino jūrų uosto ir „Novaturo“, kai pardavimas į minusą pasiteisino, nes po pardavimų nuostolingos investicijos dar labiau atpigo, kas skatina pamąstyti apie būtinybę fiksuoti nuostolius, o ne sėdėti su didėjančia jų išraiška. Kada fiksuoti nuostolius, sudėtinga žinoti, kai kurie investuotojai iš anksto būna nusistatę konkrečius lygius, pavyzdžiui, atpigus vertybiniams popieriams 8%.

Manau, kaip ir su pelno fiksavimu, čia būtina atsigręžti į investicijos atlikimo prielaidas – ar jos tebegalioja.

Taigi pardaviau kaip ir pagal visas taisykles. Pirkau kiniškų akcijų ETF vadovaudamasis prielaida, kad popandeminio atsivėrimo šviesoje antros didžiausios ekonomikos vartotojai, išleisti iš namų, taškysis pinigais, keliaus, pirks ir fabrikai veiks maksimaliu pajėgumu, o ekonomika „burgs visais cilindrais“, kaip mėgstama rašyti JAV portaluose. Dar ir kiniškos akcijos buvo labai pigios.

Tačiau popandeminis atsigavimas vis nesimaterializavo, ekonominiai duomenys vis labiau prastėjo, o valdžios bandymai paskatinti ekonomiką neveikė. Be to, pardaviau tuo metu, kai Kiniją supantis ne tik ekonominis, bet ir politinis fonas vis prastėjo. Supratimą, ką daryti toliau ypač sunkino politika. Kinijos komunistų klika, ne Vakarų centriniai bankai – kada ir kokiu būdu šaus režimui į galvą paskatinti ekonomiką, numatyti sunku. Na, bent man nepavyko.

Kai pasižiūriu į grafiką, kas dėjosi su kiniškomis rinkomis, pirma mintis, kad, jeigu jau imiesi statyti ant kokios makro tendencijos, reikia kruopščiau ir dažniau sekti ekonominių duomenų pokyčius ir greičiau darytis išvadas (su sąlyga, kad interpretavimas teisingas). Gi kiniškų akcijų ETF‘as ilgą laiką gulėjo mano portfelyje su dideliu minusu, nes iki jo rankos vis nepriėjo.

Kalbant atvirai, tiek realizuotos, tiek tebesančios portfelyje investicinės macro idėjos, kuriomis statoma ant regionų, sektorių, matosi, yra silpniausia vieta portfelyje. Kur kas sėkmingesni buvo ėjimai su pavienėmis akcijomis. Galbūt pamoka, kad geriau nelįsti į tokias temas.

Lentelės viduryje yra keletas eilučių, kuriose po pardavimo investicijos pokytis buvo nulinis. „InMedicos“ obligacijas išmeskime, nes čia viskas buvo paprasta – atėjo obligacijų išpirkimo laikas, atgavau pinigus, investicija užsibaigė. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių mėgstu obligacijas. Atėjo konkretus laikas ir atgavai investuotą sumą. Arba ne. Nereikia sukti galvos dėl pardavimo – kada, kodėl, kas bus.

Per daugiau kaip 6 metus pastebėjau, kad priimti sprendimą dėl investicijos pardavimo gali būti kur kas sunkiau, nei apsispręsti dėl įsigijimo.

Dėl šios priežasties mėgstu ir ieškau kitų situacijų, kurias lentelėje iliustruoja nulinis pokytis po pardavimo. Tokių buvo, kai akcijas parduoti buvau priverstas dėl oficialaus siūlymo, bendrovės perėmimo ir galiausiai delistingavimo.  

Tokias situacijas atveria susidarantis skirtumas tarp kainos rinkoje ir kainos, kuria kompanija gali būti išpirkta. Šis skirtumas ir yra galimas uždarbis. Žinoma, nėra nemokamų pietų, susidaręs skirtumas atspindi rizikas, kad bendrovės perėmimas arba oficialus siūlymas gali nepavykti. Tarkime, įsigijau „Twitter“ akcijų tuo metu, kai Elonas Muskas pradėjo spyriotis nuo savo ankstesnio pasiūlymo įsigyti „Twitter“ po 54 USD už akciją. Kilusi drama ir ginčai lėmė atpigimą 30% nuo žadėtos perėmimo kainos.

Arba tiesiog tokios situacijos atspindi alternatyvas rinkose, kai laukti supirkimo arba sandorio kažkam neapsimoka, nes mato geresnio uždarbio galimybes ir parduoda su nuolaida. Būtent todėl gausiai pirkau ESO akcijų nedaug likus iki oficialaus siūlymo. Man tai buvo kaip savotiška diskontuota obligacija (obligacija, parduodama žemiau nominalios vertės ir išperkama už nominalą).

Ir dabar turiu vieną tokią investiciją portfelyje – vokiečių chemikalų ir plastikų sektoriaus bendrovę „Covestro“. Statymas, kad arabai ją išpirks, pasiteisino, tačiau dėl teisinių niuansų nežinojimo neįvertinau, kad, iki mano akcijos bus išpirktos už perėmimo kainą, dar gali tekti palaukti kone iki šių metų antro pusmečio. O ilgėjant investicijos laikui, potenciali grąža jau atrodo mažesnė, perskaičiavus ją į metinį rodiklį.

Pasižiūrėkime į lentelės apačią, kurioje po pardavimo investicijos dar labiau atpigo, o „Integre Trans“ obligacijos, dargi buvo ir neišpirktos. Čia ne tik išnešiau kudašių, bet dar ir sugebėjau gresiančio bankroto dramoje ir uždirbti 220% grąžą. Nuoširdžiai – čia nuopelnus priskirsiu pirmiausia sėkmei, vietinės antrinės obligacijų rinkos nelikvidumui ir tik paskui savo įžvalgai maža suma rizikuoti situacijoje, kurioje uždarbio potencialas smarkiai viršija praradimo riziką. Juk obligaciją pirkau už 10% nuo nominalios vertės. Pardaviau nelaukdamas „Integre Trans“ įvykių atomazgos todėl, kad galima sulaukti grąža susiformavo rinkoje be baigties laukimo.

Antra situacija, kurioje geriausiai pavyko išnešti kudašių – parduoti su 43% pelnu ir išvengti 78% nuosmukio, įvyko su „Auga Group“ akcijomis. Čia yra ta pamoka, kad reikia žiūrėti ne į kainos grafiką, bet į verslą, į kurį investavai, investicijos atlikimo prielaidas. Su šiomis akcijomis dar kurį laiką viskas buvo gerai ir kaina nerodė ko nors, dėl ko reiktų nerimauti. Tačiau pardaviau iš karto po to, kai buvo pristatytas „Auga Group“ „bezdalų“ traktorius. Pristatymo fanfarų šviesoje, kuri daug ką sužavėjo, o štai mane suneramino didelių investicijų reikalaujantis traktorius, kurio dar niekas niekur nebuvo sugalvojęs. Tai iš esmės pakeitė mano išankstines prielaidas, dėl kurių investavau, todėl nebuvo sunku apsispręsti parduoti.  

Labai panaši situacija buvo ir su „Enefit Green“ pardavimu. Nesidairiau į kainą, bet pardaviau suvokęs, kad tiesiog nebegaliu pasitikėti vadovybe ir dėl to viltis, kad bendrovė sugrįš į augimo kelią, tiesiog užgeso. Nespjaunu į šulinį, gal dar sugrįšiu, tačiau užtruks laiko ir prireiks įrodymų atgauti pasitikėjimui.

„Coop Pank“ akcijas, iš kurių uždirbau daugiau kaip 80% per pusantrų metų (dėmesio – ir vėl ačiū sprendimui pardavinėti dalimis), kai jau man atrodė pernelyg užkaitusi Estijos akcijų rinka ir pernelyg aukštas įvertis. Nepardaviau pačioje viršūnėje, tačiau per likusius pusketvirtų metų vykusi „Coop Pank“ akcijų kelionė pamokė, kad medžiai iki dangaus neauga, ir nebūtina bandyti nuskinti vaisiaus nuo pačios aukščiausios šakos. „Coop Pank“ akcijos kainuoja maždaug tiek pat, už kiek jas pardaviau prieš pusketvirtų metų, tačiau bankas jau kur kas labiau išaugęs ir sustiprėjęs, o dar ir Estijos ekonomika pradeda demonstruoti atsigavimą. Galbūt jau laikas sugrįžti?

Pasižiūrėjęs į lentelę matau, kad pasiteisinusių pardavimo sprendimų (lentelės apačia ir vidurys) buvo vos vos daugiau už nepasiteisinusius (lentelės viršus), kas, manau, yra neblogas rezultatas. Pinigine išraiška jis – dar geresnis.

Kita pamoka/išvada: bene visi geriausi sprendimai buvo atlikti vietinėje, Baltijos rinkoje. Gal, vis tik, tinkamiausia vieta ką nors aktyviai, o ne pasyviai indeksiškai, nuveikti yra pažįstamas savas kiemas. Tai kelia minčių dėl portfelio formavimo ateityje. Bet dar neskubėkime su išvadomis. Investavimo link pensijos kelionėje 6 metai ir 17 realizuotų investicijų dar yra, palyginti, nedidelis bagažas.