Vilniaus „Sultiniai“ – bilietas į vaikystę

„Konkurentų mes neturime, juk kitos tokios vietos Vilniuje nėra ir tokių stovimų stalų niekur nebelikę“, – gūžteli Akvilija Meškauskienė, „Sultiniams“ vadovaujanti 42 metus. Nesutikusi, kad užeiga būtų fotografuojama iš vidaus, jos vadovė sako, jog ilgo „Sultinių“ gyvavimo sėkmės dedamoji yra visiems prieinama patiekalų kaina: „Mūsų klientai – labai marga liaudis: nuo pensininkų ir studentų iki kostiumuotų valstybės tarnautojų. Pas mus eina visi, kurie skaičiuoja pinigus, bet nori garantijos, kad maistas bus geras, kaip namie.“

Anot p. Meškauskienės, dabar „Sultiniai“ išgyvena ne pačias geriausias dienas, bet ko nors radikaliai keisti ji nesirengia: „Pas mus žmonės užsuka pigiai pavalgyti ir tiek, o sėdėti kavinėje vakare? Prašom, yra vietų, tačiau mes į tai nesiorientuojame.“

Priimti taip, kaip yra

Apie šią įstaigą žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose informacijos beveik nėra, tačiau ją žino beveik visi, sovietmečiu augę Vilniuje. Prisimena, kaip čia juos atsivesdavo tėvai arba patys ateidavo. Ponia Meškauskienė prasitaria seniai norinti atnaujinti „Sultinių“ interjerą, tačiau nuolatiniai klientai prašo palikti taip, kaip yra. Labiausiai moteris stebisi klientais, emigravusiais iš Lietuvos, kurie grįžę į tėvynę užsuka į „Sultinius“, kartais atsiveda ir savo vaikus.

Man, 22-ejų, ši vieta primena vaikystę. Pastarąsias 5 dešimtis nesikeitė ne tik kavinės sienų apdaila, bet liko stovėti tie patys stalai, taigi patiekalai čia irgi gali būti vertinami matuojant prisiminimais. Šalia baro kabantis Stanislawo Morawskio (1802–1853 m.) eilėraštis „Kas ta šalis“ nuteikia nesivelti į subjektyvius vertinimus, o tiesiog priimti per ilgus metus čia susiklosčiusią tvarką.

Sultinys iš virdulio

Daugiskaitą nurodantis įstaigos pavadinimas nėra visai tikslus – kavinėje siūlomas tik vienos rūšies vištienos sultinys. Jį į arbatos puodelius bufetininkės pilsto iš virdulio, sprendžiant iš girdėtų pasakojimų, – mažiausiai keletą dešimtmečių iš to paties. Ponia Akvilija linkteli: „Kiek aš atsimenu, šis indas čia visada buvo. Ne kartą buvo sugedęs, bet mes jį vis pataisom, juk tokio jau niekur nebenusipirksi.“ Puodelis sultinio iš šio virdulio kainuoja 0,7 Eur, ir jis toks siauras, kad naudotis šaukštu būtų tiesiog juokinga, tad sultinį tenka siurbčioti lyg karštą arbatą. Vietos pavadinimas pateisina savo prekę – užsisakę sultinio, gausite tai, ko ir reikėtų iš jo tikėtis, – ne per riebaus, bet ir ne per skysto gėrimo prie bandelių.

Sultinių pasirinkimo trūkumą kompensuoja bandelių įdarų rūšys. Atrodo, kad pasiūlą riboja tik baro plotis, padėklų su bandelėmis ant jo sudėta tiek, kad dar vienas niekaip netilptų. Iš 9 ar 10 rūšių išsirenku pačioje meniu apačioje įrašytą bandelę su ryžiais ir mėsa. Kokia tai mėsa, taip ir nesupratau, bet bandelė buvo minkšta ir šilta.

Bandelės su mėsa, kumpiu arba dešrele kainuoja 0,9 Eur. Su kopūstais, varške, obuoliais arba ryžiais – 0,65–0,8 Eur. Nesitikėkite sviestinės ar sluoksniuotosios tešlos bandelių, visos jos mielinės ir primena mokyklines. Tai miela.

Pasak p. Akvilijos, sovietmečiu „Sultinių“ valgiaraštis buvo „nuleistas“ iš viršaus, t. y. reglamentuotas institucijų. Tik vėliau, siekiant išlaikyti bandele ir sultiniu nepasisotinančius klientus, nuspręsta čia gaminti ir kitų patiekalų.

Diena, kai vieną po kitos ragavau bandeles ir pūčiau karštą sultinį, pasitaikė karšta, tad šaltibarščiai, nesunku buvo pastebėti, ėjo gerai. Sykiu su nešykščiu kiekiu virtų bulvių jie kainuoja 1,5 Eur.

Didžkukulius galima rinktis virtų arba tarkuotų bulvių, bet tik su mėsos įdaru. Pasiteiravau, ar nėra jų su varške, bet greičiau nei bufetininkė man atsakė šalia stovintis lankytojas: cepelinai su varške netikri, todėl čia tokių nėra.

„Tikrieji“ kainuoja 2,4–2,7 Eur.

Ne kavinė, o sultininė

Nujaučiau, kad kava čia gali būti negeriama, bet visgi nesusilaikiau. Pirmiausia ištyrinėju, ar ji nepilstoma iš termoso su čiaupu, ir įsitikinusi, kad termoso už prekystalio nėra, užsisakau. Kavos kaina 0,6–0,85 Eur, man ji buvo neįmanoma gerti, nepadėjo nė antras šaukštelis cukraus.

Labai nenusiminiau, juk tam tikros vietos skirtos mėgautis tam tikrais dalykais, „Sultiniuose“ – sultiniu, o kava – kavinėje.

Vieta visiems

Šalia baro kabančiame lapelyje mikroskopinėmis raidėmis informuojama, kad norintys pasinaudoti tualetu gali keliauti į greta esantį barą „Alynas“ – už 0,23 Eur mokestį. Tokia išeitis rasta kartą vienam klientui pasipiktinus, kad maitinimo įstaigoje nėra tualeto. Skundas direktorę nustebino, juk anksčiau šis nepatogumas niekam neužkliuvo – vieta skirta pavalgyti, o ne ilgėliau užsisėdėti. Kad ir trumpam – tik pavalgyti – atėjusieji vis dėlto sukuria savotišką atmosferą: atrodo, kad įsijungti į bet kokį vykstantį pokalbį ar monologą turi teisę visi, tuo metu esantys, o čia niekada nebūna tuščia.

Įstaigos vadovė sako, kad lankytojų pilni „Sultiniai“ yra vizitinė maisto kokybės kortelė: „Dėl didelės apyvartos visada parduodame tiek, kiek pagaminame, vakarykščio maisto čia nėra, o tie patys žmonės ateina ir vėl. Vadinasi, nenusivilia.“