Ta pati mergelė, tik kita suknelė: nuolaidos ir išpardavimai tarpukario Lietuvoje

Biržų žemės ūkio draugijos parduotuvė, 1935 m. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.

Po saule nieko naujo: šių dienų ironiją tariamų nuolaidų ir akcijų atžvilgiu puikiai suprastų ir mūsų seneliai – iš pradžių masinių nuolaidų akcijas vertinę kaip taupymo būdą, jau greitai tarpukario lietuviai į jas ėmė žiūrėti skeptiškai. Bet ne tik šaipėsi – rasta ir priemonių sutramdyti ypač ciniškus prekeivius, kurių „kombinacijos nesuderinamos su padoraus prekybininko vardu“.

Daugelis mūsų senelių, įsitikinę, kad prekyba sunkiai įmanoma be nuodėmės, nuolaidas ir išpardavimų akcijas laikė viso labo atskira apgavystės rūšimi. Tokį požiūrį dažnai lėmė prekyboje nuo seno įsigalėjęs derėjimosi ir „užsiprašinėjimo“ paprotys, dėl kurio pirkėjai nuolat permokėdavo.

Dabar gal sunku patikėti, bet iki pat 1935 m. tik nedaugelyje Lietuvos parduotuvių galėjai pamatyti viešai įvardytas, aiškiai sužymėtas nuolatines prekių kainas. Tad kone kiekvienas pirkėjas nori nenori būdavo priverstas klausinėti dėl tų kainų. O pardavėjai nevengdavo „užsiprašyti“, t. y. pasakyti kuo didesnę kainą, nuo kurios savo nuožiūra darydavo tariamą nuolaidą. Ji kartais galėjo priklausyti ir nuo pardavėjo... nuotaikos, nes šis „pagal nuosavą ūpą iš pirkėjo centus lupa“.