Sprendimą dėl paminklo J. Marcinkevičiui Vilnius perleidžia visuomenei
„Klausimo dėl paminklo J. Marcinkevičiui į tarybą neteiksime, kol visuomenėje dėl jo reikalingumo nebus vieningos nuomonės“, – BNS perduotame komentare sakė meras.
Vitalija Maksvytė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja, tvirtina, kad organizacija neatsisako minties įamžinti poeto Justino Marcinkevičiaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, atminimą, tačiau pripažįsta, kad daug faktorių lems, ar projektas bus įgyvendintas.
„Kol kas idėjos tikrai neatsisakome, bet ji kol kas ir yra idėjos lygmenyje, nes laimėjęs projektas dar nepatvirtintas Vilniaus miesto taryboje, taip pat nėra numatyta jokių terminų, kada šis projektas būtų įgyvendintas. Kur buvome, ten ir esame“, – sakė V. Maksvytė.
Anot V. Benkunsko, Vilniuje nuo seno gyveno ir dirbo daug iškilių asmenybių, tačiau ne visiems jiems yra pastatyti atminimo ženklai. Tarp jų meras mini „jau išdiskutuotą“ Žydų gelbėtojų atminimo paminklą, kalbininko Jono Jablonskio memorialą:
„Šiems paminklams ir numatome skirti dėmesį prioriteto tvarka, o naujos idėjos turi būti gerai išdiskutuotos ir turėti platų visuomenės sutarimą, prieš pradedant jas įgyvendinti. Tokios pozicijos laikysimės visų asmenybių ir įvykių įamžinimo atvejais“.
Kai kuriems kūrybos sektoriaus atstovams bei visuomenininkams viešojoje erdvėje kritiškai įvertinus iniciatyvą įamžinti J. Marcinkevičiaus atminimą, Rašytojų sąjungos atstovė pažymėjo, kad diskusija dėl poeto asmenybės ir kūrybos atsinaujina nuolat, ir teigė apgailestaujanti dėl jos tendencingumo.
Anot jos, sovietmečiu kūrusių autorių ir jų kūrybos negalima vertinti be konteksto.
„Puiku, kad diskusija vyksta, tik gaila, kad ji yra tendencinga, J. Marcinkevičiaus asmenybė vis sulaukia nevienareikšmiškų vertinimų. Kita vertus, Rašytojų sąjungos pozicija tokia, kad jis yra vienas iškiliausių XX a. poetų“, – kalbėjo V. Maksvytytė.
Paminėdama žinomus poetus Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą, Algimantą Baltakį, ji priminė, kad jie taip pat gyveno ir kūrė „tais laikais, kurie buvo sudėtingi“.
„Žvelgiant iš kultūrinės, istorinės perspektyvos, tiek jų biografijas, tiek kūrybą vertinant vienareikšmiškai, iškarpant tik tam tikrus faktus ar kūrybos elementus iš visumos, nėra profesionalu“, – sako V. Maksvytė.
Anot jos, kol kas apskritai neaišku, ar projektas bus įgyvendintas, nes jame dalyvauja daug pusių – tiek projekto autoriai, tiek poeto artimieji, tiek galimi mecenatai, nes valstybės finansavimo nėra numatyta, jo taip nepatvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba, tad projektas gali baigtis „bet kurioje vietoje“.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 m. skverui prie Lietuvos rašytojų sąjungos būstinės K. Sirvydo gatvėje suteikė J. Marcinkevičiaus vardą. LRS pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, jį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.
Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.
Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.
Poetas aktyviai dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.
1957 ir 1969 m. J. Marcinkevičius yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
