Didžiausia Vermeerio paroda Amsterdame – pirmą ir paskutinį kartą

Atidarius Vermeerio parodą Amsterdamo „Riksmuseum“. Koeno van Weelo (ANP / AFP / „Scanpix“) nuotr.

„Paslaptingiausias ir mylimiausias visų laikų menininkas“, – taip Vermeerį apibūdina Taco Dibbitsas, Amsterdamo valstybinio muziejaus „Rijksmuseum“ generalinis direktorius, meno pasaulyje įvykdęs „metų perversmą“ – taip vadinama „Rijksmuseum“ atidaryta didžiausia iki šiol ir niekuomet nebepasikartosianti olandų baroko epochos tapytojo Johaneso Vermeerio (1632–1675) iš Delfto darbų paroda.

Ir sunku nesutikti, kad paslaptingiausias, svarsto menotyrininkai. Žinoma, esti ir kitų, labiau atpažįstamų vardų – Leonardo, Rembrandtas, Picasso, Van Goghas, tačiau vargu ar kuris kitas didis menininkas pastaraisiais metais buvo taip intensyviai tyrinėjamas ir aptarinėjamas kaip Vermeeris.

Mokslininkai nesutaria, kiek tiksliai paveikslų jis paliko. „Rijksmuseum“ ekspertų teigimu, jų yra 37, o Nacionalinės dailės galerijos Vašingtone – 34. Kad ir kaip būtų, 28 vienoje vietoje eksponuojami paveikslai neturi precedento.

Išankstinių bilietų į praėjusį penktadienį atidarytą parodą per savaitgalį parduota daugiau nei 200.000. Šiuo metu muziejus skelbia, jog bilietų nebeliko, tačiau institucija „ieškos galimybių, kad parodą galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių“, ir kviečia sekti „Rijksmuseum“ svetainę.

„Mergina su pieno ąsočių“, apie 1658 m. „Scanpix“ nuotr.

Anot „The Guardian“, toks ažiotažas dėl parodos suprantamas: šiais laikais meno parodos lankytojams labai patrauklios. Be tokių nuolatinių renginių kaip „Biennale“ ir „Frieze“, vyksta ir „epinių vienkartinių gyvenimo akimirkų“. Viena tokių – būtent ši Vermeerio darbų paroda Amsterdame, kuris yra už valandos kelio traukiniu nuo jo gimtojo Delfto.

Beje, suaugusiam bilietas į šią parodą kainavo 30 Eur (įprastai – 22,50 Eur), jaunimui iki 18-os – nemokamas. Bilietą įsigyti galima tik internetu. Paroda veiks iki birželio 4 dienos.

Kieno ta mergaitė

Pasak „The New York Times“, Europos tapybos greitkeliuose ir žemumose turbūt nėra „sudėtingesnio reputacijos kaprizų atvejo už Johannesą Vermeerį. Gyvendamas Delfte jis buvo gerai įsitvirtinęs, jo darbai buvo parduodami, tačiau du šimtmečius po mirties jo nedideli ir tylūs paveikslai, vaizduojantys moteris, skaitančias laiškus ar pilančias pieną, nesulaukė jokio dėmesio. Kai 1881 m. „Mergaitė su perlo auskaru“ buvo parduotas aukcione, jo kaina siekė vos du guldenus. Dabar Vermeeris stabdo eismą, nukreipia lėktuvus. Ir tu stebiesi, kaip tas švytėjimas, ta vidinė ramybė nesustabdo visų širdžių, kaip sustabdė manąją“.

„Mergina su perlo auskaru“ prieš restauravimą 1994-aisiais. „Scanpix“ nuotr.

„Tai labai įdomu, – cituoja CNN muziejaus vadovą T. Dibbitsą. – Svajojau surinkti visus jo paveikslus. 28 iš jų yra tai, ko niekada nemanėme esant įmanoma.“

Menotyrininkai linkę diskutuoti ir dėl šio skaičiaus. Antai Vašingtono nacionalinė dailės galerija neseniai nusprendė, kad „Mergaitė su fleita“ yra ne paties meistro, o neįvardyto jo pasekėjo darbas. Nepaisant to, „Rijksmuseum“ mielai pasiskolino iš Vašingtono institucijos šį paveikslą savo parodai kartu su trimis kitais Vermeerio darbais ir nė neketina abejoti dėl jo priklausomybės garsiajam olandui.

CNN pasakoja, jog Pieteris Roelofsas, „Rijksmuseum“ tapybos ir skulptūros skyriaus vadovas, šį reikalą nuleido negirdomis ir vienam olandų laikraščiui piktdžiugiškai pasakė, kad kai „Mergaitė su fleita“ perskrido Atlanto vandenyną, ji „tiesiog vėl tapo Vermeerio“.

Besidomintieji daile puikių Vermeerio darbų reprodukcijų matė knygose, plakatuose, atvirukuose. Tačiau reali „Mergaitė su fleita“ yra stebėtinai maža ir kabo kartu su svarbiu pereinamojo dailininko evoliucijos laikotarpio paveikslu „Mergina su raudona skrybėle“ – kiekvienas jų yra vos 22,86 x 17,78 cm dydžio.

Paveikslo „Ponia ir tarnaitė“ detalė. Peterio Dejongo (AP / „Scanpix“) nuotr.

Pakartotinis autorystės nustatymas yra dalis įdomaus ir išsamaus Vermeerio tyrimų projekto, kuriame dalyvauja ne tik „Rijksmuseum“ ir Vašingtono nacionalinė dailės galerija, bet ir Metropoliteno muziejus Niujorke. Tyrėjai taiko ypatingus metodus: savotišką neinvazinę archeologiją, leidžiančią pasitelkti metodus, kuriuos NASA pirmą kartą panaudojo naudingosioms iškasenoms Marse ir Mėnulyje kartografuoti. Muziejų mokslininkai ir konservatoriai gilinosi po kruopščiai nutapytais Vermeerio paveikslų paviršiais, siekdami ištirti tapybą po dažų sluoksniu, kai kuriais atvejais – ir po pirminiais eskizais. Rezultatai visus nustebino.

Tarsi žiūrėtum per petį

Vermeeris žinomas kaip metodiškas, didingas menininkas, stebuklingos šviesos ir šviesių XVII a. Nyderlandų viduriniosios klasės gyvenimo akimirkų tapytojas. Jis įamžino paprastas, bet sykiu įspūdingas buitines scenas: moteris, skaitančias ar rašančias laiškus, tarnaitę, pilančią pieną, moterį, grojančią liutnia, jauną mergaitę, seginčią perlų auskarą.

„Vermeeris vaizdavo tas intensyvios laimės akimirkas, kai laikas sustoja, – CNN sakė T. Dibbitsas. – Viskas susilieja. Tai visiška ramybė, intymumas.“

Įprasta manyti, kad Vermeeris neskubėjo – per du dešimtmečius tapė ne daugiau kaip du ar tris paveikslus per metus. Tačiau nauji tyrimai parodė, kad jis galėjo būti impulsyvus, spontaniškas ir nekantrus, pulti prie drobės plačiais teptuko potėpiais.

Ige Verslype, „Rijksmuseum“ kuratorė, sako, jog paroda leidžia sekti jo tapybos kelią – „tarsi žiūrėtum jam per petį ir matytum, ką jis daro“.

Komentarai