Moterų darbai ir pinigai tarpukariu

Rugių rišimas į gubas laikytas bene sunkiausiu darbu moteriai. Balys Buračas. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas.

Kaip ir mūsų dienomis, tarpukariu dažna šeimininkė ant savo pečių laikė bent tris namo kampus. Kaimo ūkiuose moterys turėjo kad ir nedideles, bet savo atskiras „kasas“, o kai kur dar sergėjo ir bendrą biudžetą. Viena svarbiausių geros to meto žmonos savybių buvo taupumas. Ypač į duris beldžiantis krizei, brangstant energijos ištekliams, produktams ir nuvertėjant pinigams.

„Neretai galima pastebėti keistas reiškinys net dviejų kaimynų ūkininkų gyvenimo sutvarkyme“, – stebėtasi viename tarpukario leidinyje iš „Ūkininko skaitinių“ serijos. Nors šie kaimynai valdo daugmaž panašius ir tiek pat derlingus žemės plotus, turi po tiek pat darbininkų (ir vaikų), vieno iš jų ūkis gali būti jaukus, gražus ir klestintis, o kitame tvyros apsileidimas, netvarka ir nuosmukis.

Apsukri žmona – tvirtas ūkis

Kadangi, apklausų duomenimis, „namų darbai visi tenka moteriai, vyrai tik kai kur padeda valgius virti“, laikyta, kad namų gerovė yra pirmiausia moters rankose. Tad klestės ta sodyba, kur ūkininko žmona turės gerųjų ir būtiniausių savybių „trejukę“: pirma – bus darbšti, antra – tvarkinga. Ir trečia – bus taupi ir apsukri (bet išvengianti šykštumo).