Nujaustas, bet netikėtas – kaip prasidėjo karas 1914-ųjų Lietuvoje

Į carinės Rusijos armiją imamų naujokų rikiuotė Panevėžyje. Kauno IX forto muziejaus archyvo nuotr.

Daugelis jau pervargo nuo šių dienų jausmo, kad esame ant slenksčio didelės audros, kuriai tetrūksta kibirkšties. Kai daugiau nei prieš šimtmetį, 1914-ųjų vasarą, tokia kibirkštis įplieskė Pirmąjį pasaulinį karą, mūsų protėvius tai užgriuvo netikėtai, it perkūnas iš giedro dangaus. To meto lietuviškame kaime įtampos būta kur kas mažiau: tik labai retas skaitė spaudą – pagrindinį naujienų (taip pat ir blogų) šaltinį. Skaitantieji nerimą malšino viltimi, kad karas, kaip daugelį kartų prieš tai, vėl aplenks.

Tąkart neaplenkė – Rusijai pradėjus visuotinę mobilizaciją, Vokietija rugpjūčio 1 d. paskelbė jai karą. Lietuvos pasienyje pasigirdo šūviai.

Tas nepaprastas „karės troškimas“

Karu kvepėjo seniai – daugelyje didžiųjų Europos valstybių žodžiu „karas“ viešumoje kiekviena proga švaistytasi taip lengvai, jog buvo akivaizdu, kad europiečiai seniai užmiršo jo siaubus. Nenuostabu, juk nuo Napoleono karų (1803–1815) laikų buvo praslinkęs jau beveik šimtmetis, tad 1914-ųjų išvakarėse militaristinei euforijai pasidavė didesnė visuomenės dalis. Karas romantizuotas, regėtas kaip realiausias greitas susikaupusių problemų sprendimo būdas, kuriuo, kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, ypač žavėjosi jaunimas.