M. Navako paroda: apie daiktus, laiką ir deformacijas

Mindaugo Navako paroda „Daiktiškumai“ ŠMC. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Imk plakiklį ir suplak man omletą. Samčiu pasisemk sriubos. O paskui nusiplauk rankas. Granitiniu muilu. Veiksmai įrašyti į daiktų pavadinimus. Veiksmai, įtraukiantys mus į visuotinę kasdienybės choreografiją. Tai – daikto esmė: kam nors tarnauti, būti naudingam. Skulptoriaus Mindaugo Navako parodos pavadinimas – „Daiktiškumai“ – pirmiausia primena šį daikto aspektą.

Nes objektas, neturintis aiškios ir jį gaminant numatytos funkcijos, nebūtų daiktas. Gėlė – ne daiktas. Ir akmuo – ne daiktas. O štai Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) Pietinėje salėje ant sienų sukabinti objektai yra daiktai ir netgi akivaizdžiai „naminiai“. Jie skirti mumis pasirūpinti ir mus pamaitinti. Tam nuteikia ir salės aplinka, ypač – jaukūs tapetai, primenantys vaikystę, kai begalinis gėlių ornamentas ramino: čia viskas bus gerai.

Kaip baigiasi pasakos

Vis dėlto daiktą apibūdina ne tik funkcija, bet ir dydis, medžiaga ir forma. Į tai atkreipus dėmesį, paroda nebeatrodo tokia jau paprasta. Ką daryti su tuo metalo raizginiu ant koto? Kam reikalingi tie plieniniai strypai suspaustais galais? Ir dar tokie dideli? Neaiški funkcija ir neįprasti dydžiai sutrikdo vaikystės idilę. Tuomet ši menama virtuvė virsta pusiau sapnu, pusiau pasaka, kuria išsakoma archetipinė baimė. Miške vaikštinėjanti auksaplaukė mergaitė patenka į meškų namus ir pasėdi ant jų kėdžių, pavalgo iš jų dubenėlių ir paguli jų lovose. Visi daiktai per dideli! Tik meškiuko lovelė jai tinka ir ji užmiega. Ši atitikimo palaima tampa grėsminga, kai grįžta meškų šeimyna, – pasaka gali baigtis blogai. Bet nesibaigia, nes mes ištroškę gerų naujienų.