Y kartos tyrinėtoja – apie mokslą, verslą ir ketvirčio amžiaus krizę

Publikuota: 2017-06-30
„Jaunimui svarbu, kaip verslai traktuoja žmones – ne tik klientus, bet ir savo darbuotojus“, – sako Milda Pivoriūtė, Vilniaus universiteto sociologijos doktorantė. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
„Jaunimui svarbu, kaip verslai traktuoja žmones – ne tik klientus, bet ir savo darbuotojus“, – sako Milda Pivoriūtė, Vilniaus universiteto sociologijos doktorantė. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
 

Narcizai, nesubrendėliai, tingūs darbuotojai, – Y karta, arba dabartiniai 20-keliamečiai, sulaukia visokių epitetų, vienas už kitą negatyvesnių. 29-erių Milda Pivoriūtė, Vilniaus universiteto doktorantė, pati būdama vadinamosios mileniumo, arba tūkstantmečio, kartos atstovė, bando suprasti jaunus žmones ir sykiu išsiaiškinti, ką visuomenei ir verslui reiškia naujoji karta.

Kai rengiau radijo laidą „Man 20-keleri“ apie 20-keliamečius Lietuvoje, pakviesti į ją Mildą siūlė skirtingi žmonės: kolegos, jos studentai, jos teksto „Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“ skaitytojai. Pastarasis, ilgiausia 4.000 žodžių esė, apibendrinusi Mildos septynerių metų jaunų žmonių tyrimus, tapo internetiniu hitu. Publikuotas pačios doktorantės rašomame sociologijos populiarinimo tinklaraštyje „Sociali sociologija“ tekstas buvo perskaitytas apie 40.000 kartų.

„Pasirodžius straipsniui, pirmas tris dienas beveik nieko nedariau, tik nuo ryto iki vakaro sekiau komentarus ir atrašinėjau į laiškus, – VŽ pasakoja p. Milda. – Buvo gera suprasti, kad nesu dramblio kaulo bokšte sėdinti mokslininkė. Kad tai, ką tyrinėju, visuomenei išties svarbu. Kita vertus, buvo be galo liūdna įsitikinti, kad mano aprašomi dalykai jauniems žmonėms tikrai „skauda“ ir kad jiems, kaip ir jų tėvams, trūko lietuviškos informacijos suprasti save pačius ar savo vaikus.“

Savo tekste p. Milda tuosyk paaiškino, kodėl jauni žmonės suaugusiaisiais šiandien tampa kitaip, negu tapo jų tėvų karta; kodėl atvirų sienų ir interneto Lietuvoje užaugusieji turi didesnį pasirinkimą ir sykiu – daugiau abejonių dėl jų teisingumo; kodėl jauno žmogaus sutrikimas gyvenime nėra tiesiog „išsidirbinėjimas“, o ketvirčio amžiaus krizė, t. y. reali psichinė būsena, panaši į visuomenėje jau įsisąmonintą vidutinio amžiaus krizę.

Tokios – suprantančios, o ne teisiančios – informacijos Lietuvoje reikėjo. Ligi tol 9-ajame ir 10-ojo dešimtmečio pradžioje gimusieji žmonės (tradicinis Y kartos apibrėžimas. Lietuvoje juos galima įvardyti ir kaip užaugusius ne sovietmečiu) dažniausiai buvo vaizduojami iš vienos pusės: kaip tie, kurie niekaip „nesusikuria gyvenimo“. Kurie negyvena taip, kaip jų tėvai.

Kitaip suauganti karta

„Kai pirmakursių studentų prašau pakelti ranką, kurie tikisi būdami 25–27 metų gyventi atskirai nuo tėvų, būti baigę mokslus, susiradę nuolatinį, gerai mokamą darbą, susituokę ir auginti vaiką, didesnė jų dalis juokiasi. Spėju, kad jei tą patį klausimą būčiau uždavusi prieš 20 metų tuometiniams 19-mečiams, rankas būtų pakėlę dauguma. Juk toks scenarijus buvo bene savaime suprantamas dalykas, skatinamas įvairiomis socialinės kontrolės priemonėmis“, – rašė ketverius metus Vilniaus universitete dėstanti p. Milda.

Anot sociologės, Y karta Lietuvos visuomenėje pakeitė supratimą, koks žmogus laikomas suaugusiu. Ankstesnėms kartoms buvo kur kas svarbesni tradiciniai tapsmo suaugusiuoju scenarijai: mokslo baigimas, išėjimas iš tėvų namų, darbo susiradimas, santuoka ir vaiko gimimas. Šiuolaikiniams jaunuoliams daug svarbesni psichologiniai aspektai: gebėjimas spręsti problemas, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, savarankiškumas.

Disertacijoje Milda tyrinėja jauno žmogaus tapatumo paieškas ir jų metu vis dažniau ištinkančią ketvirčio amžiaus krizę. Ši krizė susijusi su negebėjimu apsispręsti dėl tolesnių karjeros ar apskritai gyvenimo planų, santykių, kai tau – 20-keleri.

„Kuo aiškiau žmogus, išgyvendamas tapsmo suaugusiuoju periodą, atsakys sau į klausimus, kas jis yra ir kuo nori tapti, tuo jo pasitenkinimas gyvenimu bus didesnis. Paradoksalu, bet kai kurie tyrimai rodo, kad tie jaunuoliai, kurie renkasi gyventi pagal dažnam „miesto karjeristui“ nepatrauklų tradicinį suaugystės scenarijų: baigia mokslus, anksčiau susikuria šeimą, – jaučia didesnį pasitenkinimą gyvenimu nei tie, kurie išsuka iš tokio kelio“, – vertina sociologė. Ji aiškina, kad taip atsitinka ne tik dėl visuomenės spaudimo rinktis tradicinį gyvenimo būdą, pavyzdžiui, baigus mokyklą iškart studijuoti, o ne praleisti metus keliaujant ar savanoriaujant (modelis „Gap year“).

„Tai lemia ir tai, kad einantieji tradiciniu keliu turi aiškią ir neva laiko patikrintą gyvenimo perspektyvą. Antrajai jaunuolių grupei atsiveria daugybė pasirinkimo alternatyvų, o tai dažnai lemia, kad žmonės ima mėtytis. Lyg fonas gyvenimą lydinti neužtikrintumo būsena lemia, kodėl pasitenkinimas gyvenimu kartais būna mažesnis“, – dėsto p. Milda.

Jaunimas nori dirbti

Tas mėtymasis lemia ir tai, ar jaunas žmogus yra patikimas darbuotojas. Tačiau sociologė nesutinka, kad jauni žmonės Lietuvoje nenori dirbti, – priešingai, jie dažnai pasiryžę dėl karjeros aukoti ir asmeninį gyvenimą.

Minėtame „Socialios sociologijos“ tekste p. Milda aprašė buvusios studentės patirtį: ji nutraukė vos užsimezgusią draugystę, nes jautė, kad tai trukdys pradedamai karjerai. „Jaučiau, kad galiu rimtai įsimylėti tą žmogų, pradėjau nenumaldomai apie jį galvoti. Nujaučiau, kad tai gali būti sudėtinga suderinti su studijomis ir darbu. Savaitę paverkiau ir grįžau į normalias vėžes. Vis prisimenu su nostalgija, pagalvoju, kaip galėjo viskas klostytis, bet dabar negaliu tam skirti savo energijos“, – tekste cituojama mergina pakeistu vardu.

„Siekiant tikslo tapti sėkmingam, tačiau neužsitikrinus ateities, romantinių santykių mezgimas kartais pasirodo kaip stabdis“, – apibendrina sociologė.

Saldainis ar jo popierėlis?

VŽ pašnekovė domisi Y karta ir iš „rinkodarinės sociologijos“ pusės. Ji pastebi, kad daliai jaunų žmonių, ypač „miesto karjeristams“, prekės ar paslaugos forma dažnai tampa svarbesnė už turinį. Jie renkasi ne saldainį, o pakuotę.

„Kartą man reikėjo susitvarkyti automobilį. Neturėjau patirties su autoservisais, tad kelių pažįstamų „miesto karjeristų“ paklausiau, kaip išsirinkti vietą. Jie patarė pagūglinti ir įvertinti servisų internetinius tinklalapius bei feisbuko paskyras – neva tai rodo, kiek įstaiga yra patikima. Nors šitame versle tie, kas geriausiai suveda ratus, nebūtinai supranta apie rinkodaros peripetijas. Juokinga, kad ir pati galiausiai pasitikėjau ta įmone, kuri turėjo geriausią puslapį ir „gyvą“ feisbuko paskyrą. Norint pasiekti jaunus žmones, „reprezentatyvi apranga“ internete yra būtina“, – kalba p. Milda.

Socialinių tinklų jėga

Anot jos, lygiai taip pat labai svarbi komunikacija socialinėse medijose. „Už gerą komunikaciją tave gali papildomai apdovanoti, už blogą – nubausti. Verslo ar net valstybės įstaiga turi būti lengvai prieinama kontaktui ir aktyviai reaguoti į komentarus. Net jeigu komentarai blogi – netrink, atsiliepk, bendrauk. Be to, jauni žmonės mėgsta provokuoti. Jei sugebėsi kūrybiškai reaguoti į kritiką, gausi simpatijos balų, nes tokiu įvykiu būtinai bus pasidalyta su kitais. Atitinkamai ir tuo atveju, jei į kritiką reaguosi neadekvačiai“, – šypsosi p. Milda ir prisimena neseną įvykį Kauno kavinėje. Užėjęs į ją senas žmogus ištiesė rankoje centus ir paprašė sriubos. Padavėja pasakė, kad pinigų nereikia, ir jį pavaišino. Greta buvusi kavinės lankytoja pasidalijo šia istorija feisbuke.

„Įrašas išplito, kavinės mėgėjų skaičius čia pat išaugo. Jauniems žmonėms patinka verslai, kurie parodo žmogiškumą, rūpinasi ne tik savo pelnu“, – kalba pašnekovė.

Tai patvirtina ir statistika. 2014 m. paskelbta „Nielsen“ apklausa parodė, kad 51% „milenialų“ (tyrime dalyvavo 21–34 m. žmonės) linkę mokėti daugiau už prekę, jeigu kompanija yra tvari: rūpinasi darbo etika, aplinkosauga ir kitais pelnui neva „kenkiančiais“ dalykais. Jaunimui svarbu, kaip verslai traktuoja žmones, – ne tik klientus, bet ir savo darbuotojus: ar suteikia jiems kokybiškas darbo sąlygas, ar rūpinasi jų tobulėjimu.

Sociologija – ne vien apklausos

Sociologija nėra viena tų sričių, kur karjera būtų įvilkta į gražų rūbą, – priešingai, šis mokslas dažnai matomas kaip neperspektyvus. Gal todėl p. Milda stengiasi keisti žmonių požiūrį į sociologiją: ji yra „Socialios sociologijos“ redaktorė, organizuoja mokslinius renginius ir bendradarbiauja su viešųjų ryšių, komunikacijos agentūromis. Neskaičiuojant, kad kas semestrą dėsto maždaug 250 studentų.

Ji tapo pavyzdžiu, kad įgijus sociologo profesiją profesinis gyvenimas gali būti turiningas.

Problema, anot pašnekovės, yra ta, kad viešojoje erdvėje sociologija dažniausiai pasirodo labai siauru pavidalu – ji tapatinama tik su apklausomis: „Dažnai manoma, kad sociologai yra tie žmonės, kurie beldžiasi į jūsų duris ir klausia, kokį tualetinį popierių naudojate. Esu atlikusi Lietuvos naujienų portalų apžvalgą, žiūrėjau, kokiame kontekste minima sociologija. Ir tikrai, – dažniausiai apklausų. Sociologai vaizduojami kaip tie, kurie surenka ir supažindina žmones su skaičiukais. Taip pat pastebėjau, kad aprašomos apklausos dažniausiai būna dviejų temų – apie politiką ir apie „sexy“ kasdienio gyvenimo dalykus iš serijos: „Britų sociologai nustatė, kad 80 procentų moterų mėgsta bučiuoti dešinę vyro ausį, o ne kairę“.

Bevertė statistika. Ir žmonės tada mano: „Tie sociologai nieko reikšmingo nedaro!“ Bet apklausos yra tik viena iš sociologijos dalių. Sociologija ieško atsakymų į rimtus klausimus ir gali prisidėti keičiant visuomenę į geresnę pusę – jeigu visuomenė į sociologų tyrimus atsižvelgtų.“

Milda ir sociologija

Pati p. Milda irgi ne iš karto atrado sociologijos įdomumą. Vilniaus Naujamiestyje mokyklą baigusi raudonu diplomu ji buvo įsitikinusi, kad studijuos psichologiją, sekdama mamos psichologės pėdomis: „Mokykloje mėgau skaityti knygas su psichologijos prieskoniu. Erichas Maria Remarque buvo mano mėgstamiausias rašytojas. „Nusikaltimas ir bausmė“ ir „Altorių šešėlyje“ – mėgstamiausios privalomo literatūros sąrašo knygos. Man patiko, kaip herojai jose reflektuoja save, patiko suprasti, kas vyksta žmogaus galvoje esant su kitais žmonėmis.“

Bet įstoti į psichologiją pritrūko balų – pateko į antroje sąrašo vietoje buvusią sociologiją. „Sakiau sau, kad pirmus metus pastudijuosiu sociologiją ir tada bandysiu pereiti į psichologiją“, – šypsosi p. Milda, bet po pirmo pusmečio persigalvojo ir tapo sociologijos gerbėja.

Milda ir Arnettas

Y kartą, kaip sociologinių tyrimų objektą, ji atrado paskutiniame bakalauro kurse perskaičiusi amerikiečių sociologo Jeffrey Arnetto straipsnį. Arnettas, vienas žymiausių šiuolaikinį jaunimą tyrinėjančių Amerikos mokslininkų, kuris pasiūlė naują „besiformuojančios suaugystės“ („Emerging Adulthood“) koncepciją, Lietuvoje tuomet buvo menkai aptartas autorius.

„Buvo sausis, paskutiniai bakalauro studijų metai, atradau Arnetto straipsnį ir labai nustebau. Tekstas atspindėjo tai, ką aš ir mano socialinis burbulas tuo metu išgyveno. Galvojau: „Oho, pasirodo, galima moksliškai analizuoti ir jaunimo tapsmą suaugusiais!“ Ryte rijau tą tekstą, o pabaigoje taupiau likusias pastraipas, kad neperskaityčiau per greitai. Per ketverius studijų metus tai buvo pirmas toks iki kaulų smegenų persmelkęs straipsnis. Pradėjau maniakiškai domėtis šia tema ir greitai pakeičiau savo bakalauro temą į tapsmo suaugusiu tarpsnio tyrinėjimą – rašiau apie „Gap year“ patirtis savanoriaujant, apie tai, ką jos duoda jaunam žmogui“, – prisimena doktorantė.

Darbas buvo įvertintas puikiai. Negana to, pasak p. Mildos darbo vadovo prof. Arūno Poviliūno, jai pavyko įvesti į lietuvišką sociologinį diskursą aktualų ir mažai paliestą autorių.

Dėstytojavimo realybė

Kai liko tęsti magistro studijų Vilniaus universitete, daug kas iš bendraamžių, ypač nusprendusių siekti mokslo užsienyje, stebėjosi Milda, – su savo balais ir rekomendacijomis ji drąsiai galėjo stoti į užsienio universitetus.

„Bet to net nesvarsčiau. Suveikė jaunatviškas idealizmas. Įstojusi į magistrą, buvau gana aktyvi akademiniame gyvenime, stengiausi bent šiek tiek prisidėti prie studijų kokybės gerinimo, sociologijos ir jos studijų populiarinimo bei įdomesnio gyvenimo universitete. Ėmėme su kolegomis organizuoti „Sociokiną“ – filmų peržiūras ir diskusijas, įvairias „užklasines“ veiklas studentams. Neklausiau, ką universitetas man gali duoti, o klausiau, ką aš galiu duoti universitetui. Bet studijomis buvau visiškai patenkinta, iš universiteto gavau tikrai daug.“

Po ketverių metų dėstytojavimo patirties p. Milda vis dar laikosi tokio požiūrio. Tačiau, sako ji, universitetų dėstytojo darbo Lietuvoje realybė ją nuleido ant žemės.

„Būdama dėstytoja supratau, kodėl kai kurie kolegos pedagoginiame darbe degraduoja. Studentai kartais sako, kad dėstytojai skaito „iš pageltusių lapų“ – suprask, jų konspektai tokie seni, kad jau pageltę. Anksčiau nesupratau, kaip taip gali būti. Buvau idealistė. Pradėjusi dirbti, iš savo pedagoginės veiklos užsimojau pašalinti visus minusus, kuriuos matydavau kitų dėstytojų darbe pati būdama studentė. Bet dabar suprantu, kad jeigu žmogus nori deramai pasirengti paskaitoms, dėstyti, skirti laiko studentams, suteikti tinkamą atgalinį ryšį ir tuo pačiu metu turėti šeimą, vaikų ir laisvalaikį, už esamą atlygį tai yra neįmanoma. Be to, turi daryti daugybę kitų mokslinių menkai mokamų arba nemokamų veiklų, kurios suryja daug laiko ir energijos“, – kalba p. Milda.

Ji įsitikinusi, kad dėstytojo alga visiškai neproporcinga įdedamam darbui, jei pedagogas tą darbą atlieka tikrai atsakingai: „Net jei tą patį dalyką dėstai ne pirmus metus, bet nenori pasiekti „pageltusių lapų“ stadijos, kasmet turi skirti nemažai laiko turinio atnaujinimui, naujų tyrimų, mokslo tendencijų sekimui, jų integravimui į paskaitas.“

Ji pasakoja kartą savaitę analizavusi statistinius duomenis vienai tyrimų kompanijai, rengusi ataskaitą – ir gavo keturis kartus didesnį atlygį nei mėnesio atlyginimas visu etatu už dėstymą. Anot p. Mildos, retsykiais pasitaikantys tokie bendradarbiavimai su institucijomis už akademinio pasaulio ribų padeda išgyventi. Bet norint visa tai suderinti, dažnai tenka atsisakyti kokybiško miego ir laisvalaikio.

„Ilgą laiką gyvenau pagal Vakarų visuomenėse įsivyraujančią nuolatinio pervargimo ir laiko neturėjimo kultūrą, bet pamažu suvokiu, koks tai baisus vėžys ir individo, ir visuomenės gyvenimui. Akademinėje bendruomenėje šitas vėžys gerokai išplitęs. Kaip viena kolegė yra pasakiusi, akademinė bendruomenė yra pervargusių žmonių bendruomenė. Tai didelė problema.“

Pasak p. Mildos, aukštojo mokslo sistemoje jai liūdniausia ne mokslininkų atlyginimai, o tai, kad per daug jaunų talentingų žmonių meta akademines studijas: „Per pastaruosius trejus metus išėjo keturi ypač stiprūs doktorantai, arba nauji daktarai, kurių paskaitos buvo labai aukštos kokybės. Jie ne tik nebegalėjo išgyventi finansiškai, bet ir nebenorėjo dalyvauti dažnai beprasmybės jausmą keliančiame šiuolaikiniame mokslo gamybos fabrike. Tokių pavyzdžių turi bene kiekvienas kolega iš įvairių disciplinų. Tai demotyvuoja labiausiai. Ne alga, o didelį potencialą turėjusių kolegų praradimas.“

Kad nepastatytų į vietą

Tad vis dėlto ar Y karta pakeis Lietuvą į gera?

„Tikiu jaunais žmonėmis, – sako p. Milda. – Svarbiausia, kad jie nenuleistų rankų per anksti, o įvairių visuomenės institucijų senbuviai bandytų juos išsaugoti. Visose institucijose, ne tik aukštojo mokslo sistemoje, tai labai svarbu. Senbuvių bandymas išlaikyti įsišaknijusius veikimo modelius, sistemos nelankstumas dažnai nusodina jaunų žmonių idealizmą. Daugelis jų ateina nusiteikę ryžtingai, bet sistema juos pastato į vietą.“

VŽ „Savaitgalio“ pašnekovė pasiryžusi su „pastatymu į vietą“ kovoti toliau, bet padėtį vertinti realistiškiau. Kaip suaugęs Y kartos žmogus.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Komisija siūlo nukelti Petro Cvirkos paminklą Vilniuje 2

Vilniaus savivaldybės komisija siūlo nukelti sostinės centre stovintį rašytojo Petro Cvirkos paminklą dėl jo...

Laisvalaikis
2018.04.19
Trauktis nebėra kur: paskelbta privataus MO muziejaus atidarymo diena 12

Paskelbta MO muziejaus Vilniuje, kurį projektavo pasauline ar­­chi­tektūros žvaigžde va­di­na­mo architekto...

Laisvalaikis
2018.04.19
Paukštelis ir eilėraščiai apie skausmą ir ilgesį Premium

Adomas rašė eilėraščius. Šiais laikais niekam nereikalingus, anot lietuvių kalbos mokytojos. Bet...

Verslo klasė
2018.04.18
Prancūzijos nacionalinio ordino kavalierė Rasa Starkus: kovosiu už savo šeimą ir savo šalį 5

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną...

Laisvalaikis
2018.04.18
Architekto D. Libeskindo namuose Milane atidaryta vieša paroda 1

Malonus sutapimas prieš Danieliui Libeskindui šią savaitę atvykstant į Vilnių paskelbti MO muziejaus...

Laisvalaikis
2018.04.16
Parodų kuratorius – apie analoginį pasaulį, privatumą, „Facebook“ skandalą 1

Didysis brolis stebi ir kontroliuoja kiekvieną mūsų žingsnį, o kelio atgal nebėra. Taip teigia parodų...

Laisvalaikis
2018.04.15
„Lufthansa“: kaip gervė, pakilusi iš pelenų

Didžiausia Europoje ir ketvirta pasaulyje aviacijos bendrovė „Lufthansa“ jau seniai iš vien oro linijų įmonės...

Verslo klasė
2018.04.15
Karalių miestas Gardinas be vizos

Bevizis režimas su Gardino sritimi turi pritraukti turistų į užsislapsčiusią mūsų kaimynę, tačiau tai gali...

Verslo klasė
2018.04.15
Francis Baconas kovoja su netikromis naujienomis

Britų leidykla „HarperCollins“ junginį „fake news“ (angl. netikros naujienos) paskelbė 2017-ųjų žodžiu.

Verslo klasė
2018.04.14
Kaip auginti mokytojus: degančių noru mokyti – tūkstančiai Premium 1

„Jeigu algos mokytojams bus padidintos trigubai, niekas nepasikeis“, – nustembu, išgirdusi tokius sostinės...

Verslo klasė
2018.04.14
„Ilovaisko dienoraštis“ prieš tamstos feisbuką Premium

 Kai 2014 m. rugpjūtį įvyko didžiausia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karinė nesėkmė – vadinamasis „Ilovaisko...

Verslo klasė
2018.04.13
„Penkių kontinentų“ savininkas Idrakas Dadašovas: apie meną, verslą ir gyvenimą 13

„Koks sudėtingas reikalas: daugybė žmonių tau dalija įvairiausius patarimus, tu jų įdėmiai klausai ir...

Laisvalaikis
2018.04.13
3D spausdintuvu pastatytame name pirmą kartą apsigyvens žmonės 1

Prancūzijos Nanto mieste baigtas statyti pirmasis 3D spausdinimo technologija sukurtas namas, kuriame iš...

Laisvalaikis
2018.04.12
Kodėl dailės kritikai nekenčia Damieno Hirsto 4

Na, gerai. Ne visi nekenčia. Tekstų jūroje po pastarosios šio kontroversiškai vertinamo menininko parodos...

Verslo klasė
2018.04.11
Koks amžius tinkamiausias vaikui įteikti pirmąjį telefoną

Kas ketvirtas šešiametis Didžiojoje Britanijoje jau turi savo išmanųjį telefoną. Visgi dauguma tėvų mano, jog...

Laisvalaikis
2018.04.11
Dešimt geriausių nišinių Europos muzikos festivalių 1

Artėja vasara – renginių atvirame ore ir kelionių metas. „The Guardian“ vardija dešimt geriausių muzikos...

Laisvalaikis
2018.04.10
Lietuva Londono knygų mugėje ieškos nišų į anglakalbę rinką

Balandžio 10–12 d. Londone, „Olympia“ parodų centre vyksta 47-oji „The London Book Fair“, didžiausia leidybos...

Laisvalaikis
2018.04.10
Viename garsiausių pasaulio muziejų atidaryta Baltijos šalių dailės paroda 1

Balandžio 9-osios pavakarę Paryžiuje, Orsė muziejuje (Musée d’Orsay), atidaryta paroda „Laukinė dvasia.

Laisvalaikis
2018.04.09
Istoriniai turgūs kauniečius ir erzino, ir viliojo

Nuo XV a. iki tarpukario, nuo tarpukario iki šiandienos – turgus Kaune, nuo seno garsėjusiame plačiais...

Laisvalaikis
2018.04.08
II. Bona Sforza – valstybininkė ir ekonomistė 1

Lietuvos ir Lenkijos valdovė Bona Sforza (1494–1557) nusipelnė kur kas daugiau, nei būti prisimenama kaip...

Laisvalaikis
2018.04.08

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau