Psichologas J. Burokas: kaip gyventi savo, o ne darbdavio gyvenimą

Psichologas psichoterapeutas Justinas Burokas, Žmogaus studijų centro partneris. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

„Žmonės turi daug iliuzijų, kad jie visagaliai, todėl ir perdega, nes galvoja, kad bet kokį krūvį gali panešti, kad jie niekada nesirgs, kad nieko jiems neatsitiks. O tada jiems gyvenimas parodo, kokia yra realybė“, – sako psichologas psichoterapeutas Justinas Burokas, Žmogaus studijų centro partneris. „Verslo žinių“ podkaste jis dėsto, kad kelią nuo nuovargio iki perdegimo, pirmuosius jo signalus ir lydinčias ligas, buvimą auka ir nesugebėjimą gyventi ne darbdavio, o savo gyvenimą mes pasirenkame patys.

„Kas atsitinka? Du dalykai. Viena – tai chroniškos ligos, – perdegimo ir jo nuolatinio palydovo streso pasekmes vardija J. Burokas. – Nuolatos skauda galvą. Virškinimo sistema neveikia. Nugaros skausmai – negali be vaistų gyventi, nuolatinė hipertenzija ir kas tik nori, be to, ir emociniai dalykai – beviltiškumas, nenoras gyventi, – tai jau depresijos požymiai, ir todėl galime sakyti, kad ji vaikšto šalia.“

Anot psichologo psichoterapeuto, didelė dalis perdegimo ir streso priklauso nuo mūsų mąstymo – mes patys savo galvoje sukonstruojame įvykio katastrofą.

„Pavyzdžiui, žmogus neteko darbo. Ką jis pradeda galvoti? Viskas, kito nerasiu, pasaulis griūna, neišgyvensiu ir pan. Tai mąstymo klaidos, iracionalus mąstymas, nes realybė yra kokia. Žinoma, situacija tikrai ne pati maloniausia, bet kažkaip su tuo susitvarkysiu. Rankas, kojas turiu. Ką aš žinau – rasiu darbo, nerasiu, bet reikia paieškoti... Bet žmonės net nepradeda to daryti, nes jau žino, kad neras... .“

Dėl darbe patiriamo streso J. Burokas nosinaitės ašaroms nusišluostyti irgi netiesia:

„Tai kas kelia stresą? Kad darbo nespėjat padaryt? Krūvis, kad reikia dirbti po 10 valandų? O kaip čia taip atsitiko? Tas darbo krūvis atėjo ir tave už pakarpos paėmė, ar kaip? Taigi – čia būtų du dalykai. Vienas – kai mes mintyse sau sakome „turiu, privalau daryti“. Tai nei turi, nei privalai. Žmogus renkasi: nori – daro, nori – nedaro. O kai galvoje tiksi „turiu, privalau“, tuomet jis jaučiasi vergas, nes jį kažkas įpareigojo kažką daryti. Bet jis neprivalo, jis gali nedaryti. Tada man sako: „Jūs nusišnekat, mane išmes iš darbo“. Gerai. Tu renkiesi dirbti šitą darbą, kad uždirbtum tam tikrus pinigus ir patenkintum kažkieno lūkestį. Bet vis dėlto tai yra tavo pasirinkimas, kiekvieną minutę gali jį pakeisti ir pasakyti: „Aš nedarysiu taip“. Ir antra – tai negebėjimas pasakyti „ne“. Beje, tai psichologinis įgūdis – kaip pasakyti „ne“ ir nesijausti kaltu.“

Pašnekovas pabrėžia, kad perdegimo būsenoje nereikia priimti sprendimų.

„Labai skatinu žmones to nedaryti, nes jie dramatiškai pradeda spręsti, kad reikia mesti darbą, kad niekas nebeįdomu, kad jie nieko nesugeba ir pan. Sakau, žmogau, tau reikia pailsėti, pailsėk, o tada nuspręsk“.

Paklaustas, kada reiktų atkreipti dėmesį į mirksinčią pavojaus lemputę, J. Burokas šiek tiek ironizuoja:

„Gal ligų stadijoje žmogus labiausiai atkreipia dėmesį, kai organizmas pradeda siųsti signalus. Pavyzdžiui, kalbant apie virškinimą – pirma rėmuo ėda, paskiau refliuksas, tada opa. Tai ties refliuksu jau reikėtų sustot... Bet aš vis galvoju, kodėl žmonės nesustoja, kai pradeda ėsti rėmuo, arba kai pajunta, kad prasidėjo nuolatinis irzlumas, susierzinimas, kad viskas jam nepatinka, neįtinka“.

„Manau, kad emocinė sveikata yra ne ką mažiau ir gal net labiau svarbi, negu fizinė. Tačiau man visąlaik kyla klausimas, kodėl žmonės nesustoja laiku, kodėl jų stotelė – tik tuomet, kai viskas tampa jau labai dramatiška?“, – svarsto pašnekovas.

Atsakymas į šį ir kitus klausimus – VŽ podkaste.