L. Reichlin. Europai reikia euro stabilumo monetos

Europa deda daug vilčių į kuriamą „skaitmeninį eurą“. Grynieji pinigai ilgą laiką buvo svarbiausias komercinių bankų indėlių „inkaras“, stiprinantis pasitikėjimą visa finansų sistema. Skaitmeniniame amžiuje, kai grynųjų pinigų dalis net smulkiose mažmeninėse operacijose sparčiai mažėja, Europos centrinis bankas (ECB) tikisi, kad skaitmeninis euras gali atlikti šį vaidmenį.

Tačiau skaitmeninio euro užmojai dar platesni. Europa taip pat tikisi, kad ši valiuta sustiprins jos strateginį savarankiškumą pasaulyje, kuriame JAV doleris yra pagrindinė tarptautinė rezervinė valiuta, o tarptautinėse ir vietinėse mokėjimo sistemose dominuoja privačios JAV bendrovės, tokios kaip „Visa“, „Mastercard“ ir „PayPal“. Pagal šią viziją skaitmeninis euras užtikrintų tarptautinį euro vaidmenį ir mestų iššūkį varžovams – JAV mokėjimų hegemonijai. Tačiau pats savaime skaitmeninis euras vargu ar pateisins šiuos lūkesčius.

Skaitmeninis euras buvo sumanytas kaip fizinių grynųjų pinigų papildymas, o ne kaip alternatyva bankų indėliams, kurie sudaro didžiąją dalį pinigų pasiūlos. Kaip ir grynuosius pinigus, skaitmeninius eurus platintų komerciniai bankai, tačiau juos galėtų išpirkti centrinis bankas. Kaip ir grynieji pinigai, jie būtų teisėta mokėjimo priemonė, todėl europiečiai galėtų jais atsiskaityti už pirkinius internete ir parduotuvėse (naudodamiesi telefonais) ir greitai bei veiksmingai siųsti pinigus vieni kitiems. Kaip ir grynieji pinigai, jie nebūtų pelningi. Nors skaitmeninių piniginių atsargų riba bus ne didesnė kaip 3.000 Eur, jas bus galima laisvai papildyti.