Na gerai, yra įvardinta pradinė problema, galutinė vizija. Ir toks keistas sprendimas - visus atleisti, o tada priimti po kelis motyvuotus ir profesionalius, ir viskas pradės tvarkytis. T.y. vietoje sprendimo - dramblys, kurį reikia suvalgyti. Tai ne sprendimas. Sprendimas būtų nuo ko pradėti, pvz. pilotiniai departamentai ar ministerijos, nebiurokratizuoto standarto surašymas, API, procesas, motyvacinė sistema + tolesnė to sklaida. Tai jau būtų sprendimas. Arba per funkcijas. Arba per motyvacinės sistemos įdiegimą ir tolesnius žingsnius. Įvardinti problemą ir 2050 metų viziją mes gabūs, bet įgyvendinti - ne

Viskam ram reikia valios. Valia gali ateiti tik iš viršaus. Pats biurokratijos mažinimas lygiai kaip kapinių perkelinėjimas- vietiniai nepadeda. Arba kaip kelionė į Dangų. Visi nori ten patekti. Niekas nenori keliauti dabar

"paniatkių" grynumas ir koncentracija tekste nuoširdžiai stebina. Žmogus, sugebantis parašyti tokį tekstą be jokių faktinių duomenų, ar neskaitant nekonkretaus asmeninės patirties epizodo, bent jau anekdotinių pavyzdžių (nors iš tokių daryti išvadas neleidžia elementari logika) aiškiai apeliuoja į pranašo rolę ;-) Ir aišku, puikūs siūlymai, tipo "Pradėjus darbą su politikos grupe tektų atleisti daugumą žmonių, palikti porą gabesnių, su labiausiai degančiomis akimis. Jų užduotis būtų padėti rašyti teisės aktus. Tada pakelti algas 3 kartus ir pakviesti prisijungti kelis net ne tos srities, bet tiesiog kompetentingus vadybininkus. " Taip pat sėkmingai galim prirašyti, kad jie visi ateiviai, juos atleisim nes taip norim ir išsiųsim atgal, o patys sukursim "net analogov v mire" degančių akių ir biologinės meilės verslui detektorių, kuris DI pagalba atrinks konkursuose į valstybės tarnybą ;-DDD Vienintelis realesnis - pakelti algas politikos grupėms, bet ir tai vienintelis skaičius iš lubų - 3 kartus, net neaišku kiek lėšų tam reikėtų biudžete. Ir tokio lygio argumentaciją tesugebantys dėstyti žmonės pretenduoja į viešo sektoriaus politikos formuotojus? Sakyčiau laikas registruotis lobistu, nes be lozungų ir intuityvių dalykų jokios analizės nerasta.

proletariato idėjos dar gyvos - visus atleisti, viska pakeisti ir pastatyti naują pasaulį ant seno pamatų. Ir po to vėl iš naujo ir iš naujo, mąstymas kaip pas paauglį.

Man, kaip mokesčių mokėtojui, nuoširdžiai įdomu, kodėl Eimantui Norkūnui einant vyriausybės valdysenos departamento vadovo pareigas be konkurso buvo išleista 35 milijonai eurų mokesčių mokėtojų suneštų pinigų įsigyjant “Palantir” programinės įrangos licencijas. Gal gerbiamas autorius faktais, skaičiais, kaštų/naudos analize gali pagrįsti šio įsigijimo vertę mokesčių mokėtojams?

Cituoju gerb. Autorių “ Mano nuomone, Palantir mums suteikė unikalų šansą šauti į viršų duomenų valdyme. Tai, kokias dabar turime galimuybes ir ką darome - pasaulyje lyderiaujame. Jei reiktų konkretumo - padarėme viena projekčiuką ant palantir, kuriam buvo skirta 1,7M EUR. Kaina gavosi 0EUR. O tokių galėtume padaryti po 10 per metus.” Gerbiamasis, arba jūs esate visiškas profanas skaičiavimuose (kas būtų keista, nes lyg esate programuotojas?) ar specialiai rašote totalias nesąmones, kad pateisintumėte nepagrįstą mokesčių mokėtojų pinigų išleidimą: išleidote 35M palantir, padarėte projekčiuką, kuris pasak jūsų kainavo 0. Tai jei projekčiuką darėte ant palantir, kur dingo projekčiukui skirta palantir savikaina? Išgaravo? Jei ant palantir darėte 10 projekčiukų, išleista palantirui 35M, tai vienam projekčiukui kad būtų paprasčiau, tenka tarkim 3,5M, dar plius darbo jėgos kaina - tai jau ir visi 4M. Buvo planuota 1,7M, išleista 4M - kur sutaupymas, pagal mane tai minusas 2,3M? Aptarnavimo nevertinam, nes abiems variantams aptarnavimo reikia. Buvo spaudoje straipsnių, kad projekčiukuose dirba tamstos draugai, pažįstami - kas ir kada nepriklausomai vertino jų performance, gal dar ir čia išleista daugiau nei reikia? Žodžiu, nepūskit dūmų ir melagysčių apie nuveiktus “didžius” darbus, nes pasikapsčius giliau gali paaiškėti, kad tiesiog švaistėte mokesčių mokėtojų pinigus. Didžiausia bėda pas mus, kad taktinio programuotojo proto lygio žmonės bando daryti strateginius sprendimus net nemokėdami susiskaičiuoti projektų savikainos.