Pasitikėjimo valstybė
Tikroji priežastis yra teisėkūra. Tai nuobodus žodis, bet apibrėžiantis, kaip mes gyvename savo šalyje. Nors dažnai rašau apie skaitmenizaciją, tačiau ten yra tik apie 25% pokyčio, likę - teisėkūroje. Tad jei įdomios ne tik pasekmės, bet ir problemų atsiradimo priežastys bei kaip išvis veikia valstybė, tekstas – žemiau.
Taigi, nuo pradžių. Kiekvienoje ministerijoje veikia politikos grupės, jos suskirstytos pagal sritis ir kuria teisės aktus, aprašančius, kaip kas veiks. Pvz. Aplinkos ministerijoje gali rasti tokias politikos grupes kaip miškų, statybų, atliekų ar kitas. Susisiekime – kelių ir oro transporto, infrastruktūros plėtros ir t.t.
Paėmus bet kurią politikos grupę, realu, kad ten rasit apie 10-15 specialistų, kurių kiekvienas atsakingas už kažkurią tos srities dalį. Deja, bet kas vyksta kitur, didžioji dalis nesidomi ir nesigaudo, nes neįdomu. Kadangi veikiama savo siaurų atsakomybių ribose, nežinant kitų savo politikos grupės kuruojamo sektoriaus vietų, dažnai kažką pataisius nugriaunama kitoje vietoje. Tada kiti taiso, kas pas juos nugriuvo, nugriaudami dar kitose vietose. Ir taip nesustojant gesinami gaisrai, pudruojama esama situacija, bet realus pokytis nevyksta. Vadovai rūpinasi ne vizijomis, bet kad būtų užpildyti etatai. Problemos tęsiasi metai iš metų, tuo tarpu atsakingi žmonės kartais tiesiog važinėjasi komandiruotėse po egzotiškas šalis.
Taip pat dauguma bijo susitikimų su verslu, į tai žiūri labai labai biurokratiškai – jokių kontaktų, nesvarbu, kad galėtų padėti, suteikti informacijos. Arba susitinka su verslu, oficialiai varnelę uždeda, bet realios naudos – nulis. Nesvarbu, kad būtent nemaža dalis teisės aktų ir yra skirta efektyvesniam verslo veikimui. Efektyviau veiks – sumokės daugiau mokesčių. Bet beveik niekam tai ne tik neįdomu, bet kartais išsigimstama iki tokių atvejų, kad verslui atsiuntus pastabas teisės aktams, o ministerijai neradus jo verslo lobistų sąraše, kreipiamasi į teismą, jis laimimas ir tada sėdima patenkintiems, įrodžius „teisybę“.
Kita politikos grupių veiklos kryptis – jos atsakingos už teisės aktų išaiškinimus. Kai teisės aktai taip kuriami, kaip aprašyta aukščiau, normalu, kad žmonėms klausimų kyla daug.
Gavus piliečio prašymą paaiškinti kažkurią vietą, jis dažniausiai nukreipiamas į pavaldžias institucijas, kad jos ir aiškintų, kaip tą teisės aktą suprato. Nes dažnai patys valdininkai nesupranta, ką ten surašė. Gavusi tokią užduotį ir negalėdama paaiškinti nepaaiškinamų vietų, institucija siunčia žmogų toliau, dažnai – atgal į ministerijos politikos grupę, kad tie, kas kūrė ir paaiškintų. Tie – vėl atgal. Jei politikos grupė nusprendžia atsakyti, tada kelias dienas ruošiamas biurokratinis atsakymas, dedamos teisės aktų nuorodos – žmogus oficialiai atsakymą gauna, bet tai jam retai padeda, nes konkretumo nėra – niekas nenori prisiimti atsakomybės.
Dažnai pykstame ant biurokratų, kad siuntinėja mus ratais. Bet tai ne iš gero gyvenimo, o iš nežinojimo, ką atsakyti. Beje, ne tik piliečius, bet ir tuos pačius kitų institucijų valdininkus tos pačios ministerijos politikos grupės irgi dažnai siuntinėja ratais. Versle stebėtume, dėl ko skundžiasi verslas ir piliečiai, iš to kiltų daug pakeitimų, bet dabar tas ignoruojama.
Tačiau didžiausia problema – beveik niekas nesidomi, kaip sekėsi tam teisės akto pakeitimui, kurį paruošė. Ar pavyko suplanuotas pokytis? Koks jo rezultatas? Gal ką galima dar geriau? Karo terminais, dirbama „fire and forget“ būdu. Nes nėra nei laiko, nei noro – paleidai, užsidėjai varnelę ir eini kepti kitų.
Tokia teisėkūros sistema neveikia ir niekur neveda, bet vis tiek visi bando važiuoti ant esamų bėgių, ignoruodami, kad jie veda į niekur.
Jei tai akivaizdu, kodėl nevyksta pokytis?
Kai ateina nauja politinė vadovybė, pradžioje ji dar nesigaudo, vis kažkas dega, atleisti žmonių kompetencijų ne visada turi, per kurį laiką susigyvena su tais žmonėmis ir apie pokyčius pamiršta. Paprasta ir žmogiška. Bet niekas nepasikeičia ir toliau teka sena vaga. Tiesa, viceministrai keičiasi, bet politikos grupių vadovai neretai vadovauja dešimtmečiais.
Ministrai važinėja po susitikimus, veža problemas į ministerijas, bet taip dirbant vietoj sprendimų gaunama dar daugiau problemų. Daugiau problemų, dar mažiau laiko spręsti jas sistemiškai. Žodžiu, atrodytų užburtas ratas.
Ką daryti?
Pradėjus darbą su politikos grupe tektų atleisti daugumą žmonių, palikti porą gabesnių, su labiausiai degančiomis akimis. Jų užduotis būtų padėti rašyti teisės aktus. Tada pakelti algas 3 kartus ir pakviesti prisijungti kelis net ne tos srities, bet tiesiog kompetentingus vadybininkus. Turint gebėjimų ir noro, bet kurią sritį galima per kelis mėnesius pajausti. Taip, medicina ir statybos yra tikrai sudėtinga, bet bent jau problematika pasimato. Dėl tokios užkerpėjusios sistemos žemai kabančių vaisių pilna.
Tų žmonių darbas būtų brėžti tos srities viziją, jungti visus norinčius prisidėti ir medijuoti tarp verslo bei visuomenės intereso. Užmezgus glaudžius ryšius su verslu, asociacijomis, aktyvesniais visuomeninkais kartu galima judėti gana greit pirmyn. Taip, visada bus nepatenkintų dėl sprendimų, tačiau svarbiausia, kad būtų nesislepiama, neignoruojamos suinteresuotos pusės, kalbamasi ir visada būtų pateikiami argumentai dėl vieno ar kito sprendimo viešai. Dirbama nuolat visiems kartu, o ne kaip dabar – tyliai užsidarius, ignoruojant viską aplink.
Niekas netrukdo paprašyti atnešti verslo jau paruoštų teisės aktų. Beje, jie tą ir daro. Įsivertinus, kas atnešta, atsisakyti, kas jau per daug, tada pakeitimus atiduoti viešam derinimui ir stebėti, dėl kurių vietų kyla daugiausiai diskusijų. Tada nerti ten, pasitelkti ekspertus ir žiūrėti, ką turi kitos šalys bei koks geriausias sprendimas būtų mums.
Tik atėjęs pats esu taip dirbęs naujoje srityje ir sekėsi visai neblogai. Išskyrus su ministerijos politikos grupės atsakingais žmonėmis, kurie buvo pakraupę, kad aš šnekuosi su verslu ir bandau spręsti jų problemas. Jų nuomone, jei pakeitimai naudingi ir verslui, ir piliečiams – juos reikia atmesti, nes verslui išvis negalima padėti. Ir ten jau ne STT klausimų bijojo, „kodėl padėjote verslui, ką iš to gavote?“, bet tiesiog nuoširdžiai nekentė jo. Neadekvatu, bet tokia realybė, toks požiūris, tokie darbo metodai.
Ir kai ši komanda susilietų kartu su IT komanda, gautume tokį efektą, tokį pokytį, kad net sunku įsivaizduoti. Viskas laisvėtų, mažėtų kontrolės, ji būtų tik ten, kur iš tiesų jos reiktų, esminiuose dalykuose, o ne smulkmenose, kaip kad dabar. Atsirastų žymiai daugiau aiškumo. Tada ir klausimų su prašymais paaiškinti stipriai mažėtų.
Esu ramus – šis metodas suveiktų ir atneštų didžiulį pokytį bet kurioje srityje. Bet tam reikia supratimo, gebėjimų ir politinės valios, nebijoti rizikuoti bei gebėti sakyti viską taip, kaip yra. Gal kažkada taip ir nutiks, gal kažkada gyvensime valstybėje, kuri pasitiki mumis.
Komentaro autorius – Eimantas Norkūnas, Vyriausybės Valdysenos departamento vadovas
