R. Vilpišauskas. Donaldo Trumpo siurprizai tęsiasi

Ir vėl atrodė teisūs tie, kurie nuo šių metų pradžios nerimavo, kad Vladimiras Putinas lengvai įtikins Donaldą Trumpą savo karo prieš Ukrainą versija, kad pastarasis neturės kantrybės įsigilinti į karo priežastis ir galimas pasekmes, kad šiam Amerikos prezidentui bendravimas su autoritarinių šalių vadovais daro didesnį poveikį, nei su sąjungininkais.

Ir vėl buvo nusivylę tie, kas nuosekliai ragino JAV vadovybę labiau išnaudoti turimus svertus Rusijos atžvilgiu, kad sugriežtinus sankcijas Rusijai ir iš jos energetikos išteklius perkančių šalių įmonėms, pasikeistų Kremliaus išskaičiavimas ir tęsti karą taptų pernelyg nuostolinga, kad Amerika dabar remtų Ukrainą ir NATO sąjungininkų pastangas investuoti į savo gynybą tam, kad Europa ateityje taptų pajėgi pati pasirūpinti savo saugumu, o Ukrainos pergalė ilgam atgrasytų autoritarinę Rusiją nuo tokių karų ateityje.

Pastarosiomis savaitėmis D. Trumpo vieša retorika apie silpstančią Rusijos ekonomiką bei Ukrainos atakų į energetikos objektus Rusijoje rezultatyvumą buvo suteikusi vilties, kad Amerika vis dėlto sugriežtins sankcijas Rusijai (tam skirtas įstatymo projektas Kongrese parengtas dar balandžio pradžioje) ir suteiks Ukrainai daugiau tolimojo nuotolio ginklų.