I. Rizgelė. Kada suprasime, kad moterų šaukimas į kariuomenę – būtinybė?
Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, Lietuvos verslo konfederacija savo iniciatyva kėlė gynybos mokesčio įvedimo idėją, skatino glaudžiau bendradarbiauti su verslu planuojant gynybos veiksmus ir įgyvendinant pilietinio pasipriešinimo strategiją.
Šiomis dienomis pagrindinė gynybos politikos aktualija – rugpjūtį Krašto apsaugos ministerijos pristatyta šauktinių reforma. Reformoje numatyta daug svarbių priemonių, skirtų aktyvaus rezervo plėtrai – didinamas privalomosios karinės tarnybos lankstumas, numatant alternatyvias tarnybos formas, tačiau tuo pačiu mažinama išimčių, galinčių atleisti nuo tarnybos.
Vis dėlto vieno komponento diskusijoje dėl šauktinių reformos pasigendama – kodėl vis dar rimtai nesvarstome moterų įtraukimo į šauktinių sąrašus?
Reaguojant į Krymo aneksiją, Norvegija 2015 metais įgyvendino lyčiai neutralų šaukimo į privalomąją karinę tarnybą modelį. Neilgai trukus, įvertinusi ryškėjančias geopolitines rizikas, 2017 metais Norvegijos pavyzdžiu pasekė ir Švedija.
2023 metais Lietuvoje, kurios pašonėje vyksta karas, diskusijos dėl moterų įtraukimo į šauktinių sąrašus šiandien vis dar vyksta vangiai.
Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, moterų įtraukimui į privalomąją karinę tarnyba pritaria vos 14% visuomenės. Priežasčių toli ieškoti nereikia, akivaizdu, kad, nepaisant viso per 30 nepriklausomybės metų padaryto progreso, stereotipai tebėra mūsų visuomenės inkaras.
Asociacijos „Lyderė“ parengta apžvalga apie stereotipus ir moteris darbo rinkoje parodė, jog Lietuva išsiskiria kaip itin tradicionalistinių pažiūrų šalis moterų ir vyrų vaidmenų klausimu: 2017 m. net 73% lietuvių visiškai sutiko, kad svarbiausias moters vaidmuo yra rūpinimasis namais ir šeima. Bendrame Eurobarometro sudarytame „Lyčių stereotipizavimo“ indekse Lietuva užima trečiąją vietą ES – stereotipizuoto mąstymo gajumu nusileidžia tik Bulgarijai ir Vengrijai.
Šiame kontekste frazė „visuomenė nepasirengusi“ jau tapo unifikuotu politikų atsakymų į bet kokius bandymus traukti į dienos šviesą idėją apie moterų įtraukimą į šauktinius. Tačiau gilinantis į Krašto apsaugos ministerijos pristatytą reformą tampa akivaizdu, kad permainoms mentaliai nepasiruošusi ir pati sistema.
Stereotipai įsismelkę net ir tuo atveju, kai kalbame apie siūlomą įvesti trumpą, 3 mėn. trukmės, tarnybą reikalingas profesijas įgijusiems asmenims. Įstatymų projektuose numatyta vienintelė išimtis, kai moteris galėtų būtų pašaukta atlikti privalomąją karinę tarnybą – jei kariuomenėje pritrūktų slaugių, akušerių arba medikių.
Tačiau kariuomenei pritrūkus kitų profesionalų, pavyzdžiui, IT specialistų, šią profesiją įgijusios moterys kviečiamos nebus. Ar tikrai vis dar galvojama, kad net su sutrumpinta ir į profesinių įgūdžių pritaikymą kariuomenėje orientuota tarnyba moteris nepajėgi susitvarkyti? O gal kariuomenei trūksta tik specialistų, bet ne specialisčių?
Kodėl? Šį pasirinkimą galėtų paaiškinti tik projektų rengėjai, nes visuomenės normos šiais klausimais jau seniai pakitusios – profesijų skirstymas į vyriškas arba moteriškas jau seniai nebeteko prasmės, nes bet kurioje specialybėje galima sutikti išskirtinius rezultatus demonstruojančių moterų. Moterys Lietuvoje dažniau įgyja aukštąjį išsilavinimą, demonstruoja geresnius akademinius rezultatus, o geopolitinių iššūkių kontekste, kai Lietuvos kariuomenės prioritetas turėtų būti užsitikrinti maksimalų pasirengimą, kyla pagrįstas klausimas – ar tikrai galime leisti sau nešaukti talentų konkrečiose profesijose gynybos poreikiams vien dėl lyties?
Karo veidas seniai pasikeitęs – šiandien pranašumą suteikia ne tik fizinė jėga, reikia gerokai platesnių kompetencijų įvairiose srityse, kad būtume pajėgūs priešintis agresoriui, jau nekalbant apie visuomenės susitelkimą.
Moterų įtraukimas į privalomąją tarnybą yra svarbus ne tik dėl lyčių lygybės, iššūkių akivaizdoje turime didinti visuomenės budrumą ir atsparumą – didesnis privalomąją karo tarnybą atlikusių asmenų skaičius, nepriklausomai nuo jų lyties, vienareikšmiškai stiprins ir mus, kaip visuomenę, bei veiks kaip svarbus atgrasymo elementas.
Matant augantį šauktinių poreikį ir Lietuvos demografines tendencijas, tampa labai aišku, kad anksčiau ar vėliau Lietuvai teks pasukti Švedijos ir Norvegijos pavyzdžiu bei integruoti merginas į privalomąją karinę tarnybą.
Niekas nesitiki, kad šie sprendimai bus priimti greitai, tačiau Lietuvos verslo konfederacija ir asociacija „Lyderė“ ragina pradėti kalbėtis – prireiks daugybės diskusijų, kad būtų atlieptos visuomenės baimės, reikės ilgo ir atsakingo pasirengimo bei nemažų resursų vien infrastruktūros pritaikymui. Tačiau kuo anksčiau pradėsime apie tai kalbėti, tuo greičiau tapsime stipresni – ir nacionalinio saugumo požiūriu, ir kaip visuomenė.
Komentaro autorė - Ineta Rizgelė, Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) generalinė direktorė.
