Ambicinga, nors ir apipešiota
Viešąjį administravimą per pastarąjį trisdešimtmetį bandyta pertvarkyti ne vieną kartą. Pavyko tik atlikti tam tikrus fragmentinius pokyčius sistemoje, bet iki esminės reformos taip ir nebuvo prieita.
Kaip rašė VŽ, net pačios ambicingiausios kelių Vyriausybių programos atsimušdavo į pokyčius atlikti sugebančių žmonių stygių: valstybės tarnyba jų neviliojo – nežavėjo menkas atlyginimas ir gana prastas valdininko įvaizdis.
Pasak Vidaus reikalų ministerijos, pastarųjų metų iššūkiai tik „įrodė, kad būtina investuoti į efektyvesnį viešąjį valdymą – stiprinti vadovų grandį, investuoti į valstybės tarnautojų kompetencijų ugdymą, tobulinti motyvacinę ir atlygio sistemas, didinti žmogiškųjų išteklių valdymo efektyvumą“. Ministerijos duomenimis, tokias reformas įvykdžiusios šalys, pvz., Estija turi efektyvesnį viešąjį sektorių. Estija savo valstybės tarnybos reformą pradėjo jau prieš 9 metus ir ji tebesitęsia iki šiol.
Valstybės tarnybos reformos judėjimą pirmyn ilgą laiką blokavo profesinės sąjungos. Štai Irena Petraitienė, Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė, yra sakiusi, kad priekaištų sąrašas netrumpas, pradedant „nepagrįstai didinamais“ vadovų įgaliojimais nustatant atlyginimus savo pavaldiniams, baigiant „stažo skaičiavimo metodikos pakeitimais, stažo apmokėjimu, atostogų suteikimo nauja tvarka“ ir kt.
Todėl svarstydami naują Valstybės tarnybos įstatymą parlamentarai ieškojo kompromisinių formuluočių kai kuriais klausimais, pvz., dėl socialinių garantijų valstybės tarnautojams ar profsąjungų vaidmens.
Kai kurie iš tų kompromisų iš dalies paneigė Vyriausybės teiktas pataisas – antai Seimo nariai nusprendė, kad valstybės tarnautojams ir toliau liks privilegija turėti 22 darbo dienas kasmetinių atostogų, nors ministrų kabinetas siūlė nustatyti 20 darbo dienų, t. y. tiek pat, kiek pagal Darbo kodeksą turi darbuotojai kituose sektoriuose.
Liko ir priemoka už stažą valstybės tarnyboje, tiesa, ji trečdaliu sumažinta, taip pat panaikinta įstaigų vadovų atžvilgiu.
Pastarųjų įgaliojimai gerokai išplečiami. Vadovai galės po konsultacijų su darbuotojais nustatyti atitinkamos įstaigos atlyginimų sistemą, patys formuos reikalingų etatų sąrašus, savarankiškai vertins tarnautojus. Bet ir patys bus reguliariai vertinami aukštesniųjų institucijų, kurioms bus atsakingi. Vadovai galės būti pakeisti, jeigu nesusitvarkys su keliamais tikslais.
Paklaustas, ar po visų pasiektų kompromisų šią pertvarką galima bus galima vadinti tikru proveržiu, interviu „Verslo žinių“ podkastui „Kontekstai“ Ričardas Juška, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas, atsakė: „Proveržiu aš asmeniškai nepavadinčiau, bet pavadinčiau durų atidarymu išeiti į teisingesnį, sąžiningesnį apmokėjimą. Ir siekį didinti viešojo sektoriaus darbo efektyvumą.“
Kai kurios valstybės tarnybos pertvarkos nuostatos įsigaliojo nuo š. m. liepos 1 d. (dėl atlyginimų merams, teisėjams, daliai specialiųjų tarnybų darbuotojų padidinimo), tačiau absoliuti dauguma jų pradės galioti nuo 2024 m. sausio 1 d. – nuo tada naujomis sąlygomis pradės dirbti beveik 40.000 valstybės tarnautojų.
Skeptikai šią reformą vertina kaip apipešiotą ir pernelyg kompromisinę. Tačiau, VŽ nuomone, vis dėlto pagaliau suprasta, kad pigi valdžia brangiai kainuoja. Naujas įstatymas suteiks galimybę į valstybės tarnybą pritraukti daugiau profesionalių, patyrusių, aukštos kompetencijos specialistų, kurių įgaliojimai bus gerokai sustiprinti ir kurių dabar nebuvo galima pasamdyti dėl atlyginimų skirtumų viešajame ir privačiame sektoriuje.
Galbūt tuomet nebeteks „gudrauti“, kai siekiant didesnio atlygio tenka veltis į įvairias neskaidrias schemas, kurių valstybinėje tarnyboje iki šiol apstu: „papildomą“ darbą, „konsultavimą“, „darbą su projektais“ ir pan.
Norėtųsi tikėti, kad gal nebekils ir pagunda kyštelėti rankų į valdiškų pinigų aruodus. Tiesa, keistis turėtų ne tik tvarka ar sistema, bet ir politinė bei žmogiškoji kultūra. Gal tuomet pasikeis ne tik požiūris į šią tarnybą, bet ir valdininko įvaizdis visuomenėje.
Nepakeitus mąstymo ir minėtos kultūros, nėra jokių garantijų, kad, net ir pakeitę savivaldybių tarybų narių užmokesčio tvarką, po kurio laiko nesulauksime naujo „čekiukų“ serialo. Jei ne tarybose, tai kur nors kitur, kur valdiški pinigai nurieda šunkeliais.
Kaip jau minėjo VŽ, su pirmuoju pasamdytu aukštos kvalifikacijos vadybininku pamatysime, kaip reikalai jo vadovaujamoje institucijoje keičiasi į gera. O jei ne, vadinasi, reforma skylėta arba kas nors joje padaryta ne iki galo.
