Viešajam valdymui – aukštesnė pavara

Viešąjį administravimą per pastarąjį trisdešimtmetį bandyta pertvarkyti ne vieną kartą. Pavyko tik atlikti tam tikrus fragmentinius pokyčius sistemoje, bet iki esminės reformos taip ir nebuvo nė kartą prieita.

Net pačios ambicingiausios kelių Vyriausybių programos atsimušdavo į pokyčius atlikti sugebančių žmonių stygį: valstybės tarnyba jų neviliojo – nežavėjo menkas atlyginimas ir gana prastas valdininko įvaizdis.

Pasak Vidaus reikalų ministerijos (VRM), pastarųjų metų iššūkiai tik „įrodė, kad būtina investuoti į efektyvesnį viešąjį valdymą – stiprinti vadovų grandį, investuoti į valstybės tarnautojų kompetencijų ugdymą, tobulinti motyvacinę ir atlygio sistemas, didinti žmogiškųjų išteklių valdymo efektyvumą“. VRM duomenimis, tokias reformas įvykdžiusios šalys, pvz., Estija turi efektyvesnį viešąjį sektorių. Ši šalis savo valstybės tarnybos reformą pradėjo jau prieš 9 metus ir ji tebesitęsia iki šiol.

„Manau, visi suprantame, kad tai, ką šiandien turime, netenkina nė vienos pusės – nei Lietuvos piliečių, kurie gauna paslaugas iš valstybės tarnybos, nei tų pačių valstybės tarnautojų“, – „Verslo žinioms“ dar praėjusių metų rudenį sakė Agnė Bilotaitė, vidaus reikalų ministrė.

Ji priminė, kad, tyrimų duomenimis, „nesame geroje situacijoje pagal tarnautojų kompetencijas ir visos sistemos efektyvumą“. Pagal tarptautinį valstybės tarnybos efektyvumo indeksą Lietuva yra žemiau turtingųjų klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių vidurkio – 20-oje vietoje iš 38.  

Reformos rengėjai, kuratoriai ir nepriklausomi ekspertai pabrėžia, kad viena aktualiausių problemų valstybės tarnyboje – vadovų klausimas.  Todėl vienas svarbiausių reformos tikslų – užtikrinti aukštą vadovų kompetenciją.

Metų metais kalbama, kad į vadovaujamas pozicijas valstybės tarnyboje sudėtinga pritraukti stiprių, kompetentingų žmonių – dabartiniai atlyginimai negali konkuruoti su privačiu sektoriumi. Be to, galimus kandidatus atbaido didelė atsakomybė, per menki įgaliojimai ir kt. Šiuo metu apie pusė konkursų į valstybės tarnybą neįvyksta. Iš neįvykusių trečdalis – į vadovų vietą. 

VŽ kalbinti verslininkai teigia: privatus sektorius moka ne procentais, o kartais didesnius atlyginimus. Todėl keista svaičioti, kad daug visuomenę erzinančių problemų: energetika, didelės kainos, neefektyvus švietimas ir kt., bus išspręstos žmonių, uždirbančių du ar triskart mažiau negu privačioje rinkoje.

Ekspremjeras, verslo konsultantas Aleksandras Abišala, prie reformos metmenų prisidėjęs ekspertinėmis konsultacijomis ir palaikęs Vyriausybės idėjas stiprinti viešojo sektoriaus vadovus, teigė, kad dabar iš valdininkų realiai dirba kas trečias.

„Labai svarbu, kad būtų kas nors, kas sudėlioja tuos galbūt nelabai dirbančius – gal dėl gabumų, dėl patirčių ar dar ko nors – į jiems tinkamas vietas ir iš jų išgauna maksimalų efektyvumą“, – komentavo jis.

Valstybės tarnybos reformos judėjimą pirmyn ilgą laiką blokavo profesinės sąjungos. Štai Irena Petraitienė, Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė, sakė, kad priekaištų sąrašas netrumpas, pradedant „nepagrįstai didinamais“ vadovų įgaliojimais nustatant atlyginimus savo pavaldiniams, baigiant „stažo skaičiavimo metodikos pakeitimais, stažo apmokėjimu, atostogų suteikimo nauja tvarka“ ir kt.

Galiausiai vakar, gegužės 25 d., Seimas palaimino valstybės tarnybos reformų paketą. Jame gausybė kompromisų – padaryta ryškių nuolaidų valstybės tarnybos sistemos darbuotojams bei profsąjungoms.

Svarstant šią pertvarką Seime daugiausia klausimų kilo dėl darbo užmokesčio ir socialinių garantijų, taip pat vadovų įgaliojimų, konkursų į valstybės tarnybą decentralizavimo. Tačiau po diskusijų pranešta, kad visais klausimais buvo rasti kompromisai.  

Komentuodama juos premjerė Ingrida Šimonytė teigė: „Reforma stipriai pakoreguota ir tikrai Vyriausybė stipriai nusileido net ir dėl kai kurių principinių siūlymų, pvz., dėl tokių dalykų kaip stažo buvimo kaip papildomo faktoriaus darbo užmokestyje.“

Po diskusijų komitetuose valstybės tarnautojams palikta ir kita socialinė garantija – atostogos bus skaičiuojamos pagal ligšiolinę tvarką, tai yra skiriamos ne mažiau kaip 22 darbo dienos. VRM buvo siūliusi, kad valstybės tarnautojams atostogos būtų suteikiamos įprasta Darbo kodekse numatyta tvarka – per metus ne mažiau kaip 20 darbo dienų.

Ričardas Juška, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas, „Verslo žinių“ podkaste „Kontekstai“, paklaustas, ar po visų pasiektų kompromisų šią pertvarką bus galima pavadinti tikru proveržiu, atsakė: „Proveržiu aš asmeniškai nepavadinčiau, bet pavadinčiau durų atidarymu išeit į teisingesnį, sąžiningesnį apmokėjimą. Ir siekiant didinti viešojo sektoriaus darbo efektyvumą.“

Pasak jo, politikoje neįmanoma dirbti be kompromisų, nors tai ne visada geriausias variantas. Tačiau ir toliau nieko nedaryti užpelkėjusioje valstybės tarnybos sistemoje jau nebebuvo galima.

VŽ nuomone, minėta reforma, net jei ji ir kiek apipešiota bei gana kompromisinė, yra svarus Vyriausybės darbas – pagaliau suprasta, kad pigi valdžia brangiai kainuoja. Į valstybės tarnybą galima bus pritraukti daugiau profesionalių, patyrusių specialistų, kurių dabar nebuvo galima pasamdyti dėl atlyginimų skirtumų viešajame ir privačiame sektoriuje. Galbūt tuomet nebeteks „gudrauti“, kai siekiant didesnio atlygio tenka taikyti įvairias neskaidrias schemas: „papildomą“ darbą,  „konsultavimą“, „darbą su projektais“ ir pan. 

Tuomet galbūt nebekils ir pagunda kyštelėti rankų į valdiškų pinigų aruodus. Tiesa, kaip parodė „čekiukų“ skandalas, turi keistis ne tik tvarka ar sistema, bet ir politinė bei žmogiškoji kultūra. Galbūt tuomet pasikeis ne tik požiūris į šią tarnybą, bet ir valdininko įvaizdis visuomenėje.

Vilčių teikia tai, kad atsiranda galimybė į vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje prisikviesti aukštos kompetencijos vadovų, kurių įgaliojimai bus gerokai sustiprinti. Su pirmuoju pasamdytu aukštos kvalifikacijos vadybininku pamatysime, kaip reikalai jo vadovaujamoje institucijoje keičiasi į gera. O jei ne, vadinasi, kas nors per reformą padaryta ne iki galo.