Reikia ir paties prezidento pastangų
Tiesa ir ta, kad dauguma piliečių tikisi, jog prezidentai išnaudos šią unikalią progą ne tik sudėlioti savo metų veiklos pagrindinius akcentus, bet ir įvertins valstybės būklę, pasidžiaugs jos laimėjimais, paryškins tolimesnius nacionalinius prioritetus ir pasiūlys kokias nors gaires ateinančiam laikotarpiui. Apdairūs politikai padidėjusį visuomenės dėmesį tokiam retorikos žanrui būtinai pasistengs išnaudoti ir kokiai nors įkvepiančiai tautą idėjai, kuri dedama lyg vyšnia ant torto – taip suformuodami visuotinį gerą pojūtį, kuris piliečių sąmonėje išlieka ilgiau už tekste minimus faktus.
Ar galime teigti, kad antradienį išgirdome kažką panašaus? Deja. Prezidentas savo ilgoje kalboje didžia dalimi mums pasakojo tai, ką mes ir taip žinome, ir apdairiai rinkosi tas temas bei tokį toną, kuris turėjo labiau patikti su gyvenimo iššūkiais sunkiau besitvarkančiai auditorijai.
Politologai pastebėjo, kad nors prezidentas pranešime kvietė bendram darbui, jo savo nuopelnų iškėlimas ir kritika valdantiesiems nerodo nuoširdžių pastangų pačiam siekti bendradarbiavimo.
„Išklausius tą kalbą būtų sunku pasakyti – ką dabar reikėtų daryti Lietuvoje ir ko nedaryti Lietuvoje, kad mes gyventume geresnėje ir teisingesnėje, konkurencingesnėje valstybėje (...) Ar yra kažkokios fiskalinės politikos priemonių, kurias būtų galima įdarbinti, pritaikyti, sušvelninti ekonominį nuosmukį, sušvelninti galimą neigiamą poveikį tam tikroms socialinėms grupėms, aš to neišgirdau“, – BNS sakė ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Konkretesnių pasiūlymų ekonominei situacijai bei verslo aplinkai gerinti pasigedo ir Rūta Skyrienė, „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė. Pasak jos, nors saugumas ir socialiniai tikslai yra gyvybiškai svarbūs, be klestinčios ekonomikos juos bus sunku pasiekti. Investuotojams ir verslams reikalinga palanki valstybės politika, kuri skatina augimą, verslumą ir pritraukia investicijų.
„Prasidėjus ekonominei recesijai, tebesitęsiant karui ir traukiantis pelnams verslas yra pasimetęs. Būtų buvę pravartu išgirsti prezidento patikinimą, kad valstybė planuoja spręsti ekonominius iššūkius, skatinti inovacijas, mažinti biurokratines kliūtis ir padėti verslui dirbti pelningai, kurti darbo vietas ir skatinti tvarią plėtrą“, – sakė R. Skyrienė.
Prezidento paviršutiniškas prašuoliavimas ekonominių problemų paviršiumi be konkretesnių pasiūlymų jų galimam sprendimui išties stebina – negi ekonomisto išsilavinimą turinčiam ir šioje srityje duoną valgiusiam šalies vadovui tai neįkandama?
Populizmu dvelkė prezidento vardijamos sritys, kurias dabartinė valdžia esą apleido, nes neskiria tam pinigų. „Šiandien matome didžiulį norą sumažinti išlaidas, pagražinti biudžeto eilutę, kaip mėgstama sakyti, optimizuoti. Kartais tai panašu į šaudymo varžybas, kas pastebės – ir sunaikins – kokią neva perteklinę funkciją. Tačiau buhalterinė eilutė – dar ne viskas. Būtina kurti žmonėms ne tik finansinę, bet ir socialinę vertę“, – dėstė G. Nausėda.
Tik ekonomistas „pamiršo“ paminėti, kad „buhalterinė eilutė“ negali būti tuščia, o visiems jo pranešime išvardintiems „geriems“ dalykams reikia pinigų. Daug pinigų, labai daug. O kas turėtų apmokėti tas sąskaitas? Na taip, tai Prezidentūrai mažai rūpi. Vėl skolintis, ar dar didinti mokesčius piliečiams?
Užtat asmeninių nuopelnų išvardinti šalies vadovas nepraleido progos – jis stengėsi pabrėžti, kad labai aktyviai visur dalyvauja. „Ne kartą buvo akcentuota, kad jo siūlymus Seimas priėmė, kad jis inicijavo tam tikrus pasiūlymus.(...) Mes tikrai labai nemažai matėme to „aš“, oponuojant valdantiesiems. Šitas leitmotyvas man buvo ryškus, manau, kad ankstesniuose pranešimuose jis nebuvo toks ryškus“, – pabrėžė politologė Rima Urbonaitė.
„Asmeniškai pasiekiau, kad Astravo atominė elektrinė būtų pripažinta visos Europos Sąjungos problema. Tai atspindi priimtos Europos Vadovų Tarybų išvados“, „Savo akimis regėjau, kaip vienoje Europos Vadovų Taryboje po kitos sutelkėme (negi pražiūrėta daugiskaita?) politinę valią temoms, vienaip ar kitaip susijusioms su atkirčiu Rusijos agresijai. Pagaliau išgirdau tai, ko siekiau keletą metų, – kad užteks nuolaidžiauti Rusijai“, – vardijo prezidentas „asmeninius“ pasiekimus.
Minėtas ir būsimas susitikimas su JAV prezidentu Joe Bidenu, pokalbis su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, „nuopelnas“ naujo mėnraščio „Aušra“ leidyboje ir kt.
Politologas Mažvydas Jastramskis, įvertinęs i G. Nausėdos teiginį, kad esą šalies vadovas Europos Vadovų taryboje siekė atkreipti dėmesį į Rusiją, patikslino: „Šitoje vietoje mes galime garantuoti, kad ne vien G. Nausėda siekė atkreipti dėmesį į tai, kad Rusija yra grėsmė Europos saugumui.(...) Čia yra tikrai keliose vietose peržengta riba. Kai, labai buitiškai kalbant, bandoma traukti politinę antklodę į savo pusę“.
Teisybės labui reikia konstatuoti, kad keliose kalbos vietose prezidento pamėgtas įvardis „aš“ buvo pakeistas „mes“ („mes padedame Ukrainai ne tik atsilaikyti, bet ir vaduoti užgrobtas teritorijas“), na dar ten, kur kalbama apie liepą įvyksianti NATO viršūnių susitikimą Vilniuje („tai istorinis įvykis ir didžiulis mūsų visų pasiekimas “). Bet tai, berods, ir viskas. Tad jeigu smulkmeniškai imtumės suvedinėti „aš“ ir „mes“ balansą kalboje (kaip kad prezidentas padarė suskaičiavęs, kiek kartų Sporto įstatyme paminėti „vaikai“ ir „premija“), vaizdelis, gyvo klasiko žodžiais, būtų nelabai koks.
Labiausiai ausį rėžė tos prezidento kalbos vietos, kuriose buvo įvardijami kai kurie metų pasiekimai. Užuot tiesiog pasidžiaugęs, apie juos kalbėjo taip lyg įvyko savaime, lyg jo iniciatyva. Tarp tokių minėta 2022-ųjų biudžeto korekcija, reaguojant į beprecedentį infliacijos šuolį, numatant pagalbos paketus gyventojams su elektros ir dujų kompensavimais, socialinių išmokų didinimas, galimybė pigiau skolintis verslui. Jam patiko ir patvirtinti nauji asmenų su negalia teisių apsaugos pagrindai, sportininkų lygių teisių į premijas, nepaisant turimų galių ar negalių, įtvirtinimas įstatymu. Deja, šiais ir kitais atvejais prezidentui liežuvis taip ir neapsivertė paminėti nepaneigiamų Vyriausybės nuopelnų.
Užtai prezidento kritika valdantiesiems ir šį šįkart buvo aštri ir tiesmukiška. Tiesą sakant, būta ir už ką – kad ir jų elgsena „čekiukų“ skandale, tačiau rykštės ir meduolio taktikoje prezidento institutui būtų padori šiokia tokia pusiausvyra. Tačiau jos nebuvimas paskatino politologus spėlioti, kad tai gali būti būsimos prezidentinės rinkiminės kampanijos įžanga. Tą jausmą sustiprino ir kone atvira agitacija už naują valdžią: „Iš tiesų dalis visuomenės nekantriai laukia galimybės kituose rinkimuose pakeisti neįtikusią valdžią.“
Prezidentas keliose savo kalbos vietose užsiminė, kad reikia „savyje rasti jėgų moraliai, principingai ir nuosekliai politikai“, „rasti jėgų būti kantriems, susilaikyti nuo primityvaus politinio kerštavimo“, o užbaigė kone hamletišku „mūsų pasirinkimas – kaišioti pagalius vienas kitam į ratus ar stoti greta vienas kito“. Teisingi žodžiai, su kuriais negali nesutikti. Tam, kad jie taptų Lietuvos politikos standartu, reikia ir paties prezidento pastangų.
