R. Valiūnas. Ar į Prokrusto lovą guldomi bankai – geriausias būdas biudžetui papildyti?

Tačiau šių metų pavasarį turime naują nerimo šaltinį – skubotai parengtą laikino solidarumo įnašo įstatymo projektą, kuriuo siekiama iš esmės didinti dalies šalyje veikiančių bankų apmokestinimą ir keisti jų veiklos sąlygas.

Stebint šį Vyriausybės užmojį, mintyse iškyla senovės graikų mitologinis personažas milžinas plėšikas Prokrustas, užkluptus keliautojus jėga guldydavęs į lovą. Tiems, kurie buvę už tą lovą ilgesni, nukirsdavęs kojas, o trumpesniuosius kankindavęs juos tempdamas. Iš čia kilęs pasakymas Prokrusto lova – dirbtinis matas ar rėmai, į kuriuos ką nors stengiamasi jėga įsprausti.

Kyla įspūdis, kad Lietuvoje į šį neviliojantį guolį vis bandoma įgrūsti komercinius bankus. Kojos jiems jau buvo „laikinai“ patrumpintos, prieš kelerius metus dalies kredito įstaigų pelną apmokestinus papildomu 5% tarifu. Tiesa, pastarasis vėliau tapo nuolatiniu mokesčiu. Tad dabar, vėl imantis panašių priemonių, svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus.

Smūgis investiciniam patrauklumui

Geriausias atsakas išorinėms grėsmėms yra tvirta valstybės strategija su aiškiais krašto apsaugos sistemos plėtros ir nacionalinio saugumo tikslais. 24-erius metus gyvuojanti nepriklausoma didžiausių ir aktyviausių Lietuvos ekonomikos investuotojų verslo asociacija „Investors’ Forum“ visada palaikė pastangas kurti bei stiprinti saugią, laisvą ir pažangią teisinę valstybę. Skaidri, prognozuojama ir konkurencinga reguliacinė verslo aplinka yra būtent tokios valstybės požymis.

Visiems vienodos taisyklės, įtvirtinta teisė į nuosavybės neliečiamumą, mokesčiai, kaip ekonomiką skatinanti priemonė, – visa tai yra laisvo, demokratinio pasaulio standartai, kuriais vadovaujasi didžiosios tarptautinės kompanijos. Stabili, prognozuojama reguliacinė ir mokestinė aplinka yra vienas iš svarbiausių veiksnių investuotojams vertinant investicinę aplinką konkrečioje šalyje.

Tačiau laikinojo solidarumo įnašo įstatymo idėja pristatyta visuomenei be diskusijų su visomis suinteresuotomis institucijomis, be dialogo su pačia rinka. Susidaro įspūdis, kad teisėkūros procesas vyksta itin skubotai, nenuosekliai, siekiant trumpalaikės naudos ir ignoruojant galimas ilgalaikes neigiamas pasekmes.

Naujojo mokesčio, kaip ir visų kitų mokesčių, nauda – valstybės biudžeto papildymas. Suprantama, kad gynybai, švietimui, socialiniams reikalams lėšų niekada nebus per daug. Tačiau ar verta dėl to rizikuoti ir per metus ar dvejus sugriauti daug metų kurtą pasitikėjimą Lietuvos investicine aplinka? Juk akivaizdu, kad priėmus naująjį įstatymą būtų iškreipta konkurencija, įtvirtintos diskriminacinės sąlygos, paneigti konstituciniai teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, lygybės ir kiti principai. Pasekmės logiškos: jeigu valdžios sumanymai prasilenkia su teisėtais verslo lūkesčiais ar net pažeidžia jo teises, nebelieka pagrindo tikėtis esamų investuotojų lojalumo Lietuvai ar aktyvaus naujų investuotojų susidomėjimo.

Taikomas vos keliems rinkos dalyviams

Analizuojant įstatymo projektą ir situaciją rinkoje, nesunku suprasti, kad naujoji iniciatyva sukurta kaip Prokrusto lova 4–5 Lietuvoje veikiančioms kredito įstaigoms, nes maždaug tiek jų atitinka kriterijų – jų klientų, Lietuvos Respublikos rezidentų, indėlių ir sąskaitose laikomų lėšų suma 2022 metų gruodžio 31 dieną buvo ne mažesnė nei 400 mln. Eur. Ši projekte įrašyta nuostata be jokio racionalaus pagrindimo smarkiai apriboja ir susiaurina įstatymo taikymo sritį.

Nėra paaiškinimų, kodėl numatytos ribos nesiekiančius indėlių portfelius turinčios kredito įstaigos neapmokestinamos, nors ir fiksavo reikšmingą grynųjų palūkanų pajamų prieaugį – „neplanuotas pajamas“. Vos kelių rinkos dalyvių apmokestinimas iškraipo konkurenciją – už mokestinės bazės ribos likusioms kredito įstaigoms suteikia pranašumą. Pavyzdžiui, kredito įstaigos, kuriose gyventojai ir įmonės laiko mažiau indėlių, iškart galėtų teikti geresnes palūkanas.

Finansinių paslaugų rinka yra labai dinamiška. Sukurti tokiai rinkai tinkamą reguliacinę aplinką – sudėtingas iššūkis, tačiau Lietuva kelerius metus sėkmingai kūrė „fintech“ įmonėms patrauklias sąlygas. Atrodė, kad mūsų šalyje yra pakankamai specialistų, kurie supranta kredito įstaigų veiklos kompleksiškumą. Naujas įstatymo projektas šį įspūdį sugriauna, nes „pro medžius nematoma miško“ – veiklos kompleksiškumas ignoruojamas.

Šios įmonės teikia kreditų, mokėjimų, elektroninių pinigų leidimo, draudimo, taupymo ir investavimo, valiutų keitimo ir kitas paslaugas. Kiekviena ši paslauga yra atskira rinka. Kredito įstaigos konkuruoja ne tik su kitomis kredito įstaigomis, bet ir su kitais rinkos dalyviais, teikiančiais atitinkamą paslaugą.

Teisinėje valstybėje panašią veiklą vykdančių asmenų grupei mokestinės bazės ribos turi būti nustatytos objektyviai ir nešališkai. Į tai dėmesį neseniai atkreipė Konkurencijos taryba, kuri nurodė, jog Vyriausybės ir Lietuvos banko siūlomas naujas mokestis gali iškreipti konkurenciją. Taryba taip pat pasiūlė gauti Europos Komisijos pritarimą.

Verta atkreipti dėmesį, kad bankai nuo 2020 metų moka trečdaliu didesnį pelno mokestį nei visi kiti Lietuvoje veikiantys ūkio subjektai, t. y. 20% vietoje įprastinių 15%. Iš pradžių kaip laikinas įvestas mokestis 2021 metais buvo paverstas nuolatiniu.

Atimama pagalvė

Didesnis pelno mokesčio tarifas padeda valstybei iš šio sektoriaus surinkti daugiau lėšų ir perskirstyti kredito įstaigų gautas pajamas. Tačiau to paties siekiama ir naujuoju įstatymu. Tiek didesnis pelno mokesčio tarifas, tiek laikinasis solidarumo įnašas yra iš esmės nutaikyti tuos pačius finansų rinkos dalyvius. Priminsiu, kad kartu teikiamas Pelno mokesčio įstatymo pakeitimas, kuris tik įtvirtina dvigubą apmokestinimą, o tai neatitinka bendrųjų mokesčių principų. Juolab kad Lietuvos mokesčių sistemos analizę atlikę Pasaulio banko ekspertai aiškiai pabrėžė – Lietuvos mokestinė sistema turėtų būti paprastinama ir suvienodinta.

Šiuo metu kredito įstaigos sulaukė išskirtinio politikų dėmesio ir teisėkūros iniciatyvų, kai didesnius negu įprasta pelnus gavo ir kitų sektorių bendrovės. Nors, nesižvalgant į finansinius rezultatus kituose sektoriuose, galima konstatuoti, kad valdžios pastangos nauju įstatymu apriboti verslo galimybes veikti pelningai prieštarauja rinkos ekonomikos principams. Tarsi būtų pamirštos 2008–2009 metų pamokos, kai milžiniškus nuostolius patyrusiam verslui išlipti iš gilios duobės prireikė net kelerių metų. Dabar bankai finansinę pagalvę pasiruošė iš anksto, bet ją siekiama atimti.

Akivaizdu, kad šiuo metu geopolitinių ir makroekonominių priežasčių ekonominis ciklas yra pasikeitęs. Vis dar matome reakcijas pasaulio vertybinių popierių biržoje į įvykius JAV bankinėje sistemoje, kurioje žlugo trys bankai. Pasikeitusią situaciją būtina įvertinti iš naujo, visų pirma, teikiant prioritetą mūsų šalies finansų sistemos stabilumo išsaugojimui. O atliekant šią užduotį patarčiau atsiversti ir Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kad joje įtvirtinti principai nebūtų pažeisti.

Ir pabaigai. Dar pamenam, kai bankai kaudavosi dėl kiekvieno kliento. Deja, Danske banko, Nordea DNB nebeliko. Konkurencija sumažėjo dramatiškai. Akivaizdu, kad užsienio bankams mūsų rinka per maža lyginant su reguliavimo iššūkiais.

O jei  dar vienas bankas apsispręs išeiti iš Lietuvos rinkos, solidarumo mokesčio paskatintas? Mums padėkos ir kaimynai, nes akivaizdu, kad tada pasitrauks iš visų Baltijos šalių. Na, bent būsim atsiskaitę su estais už Danske Banko pasitraukimą. 

Komentaro autorius – Rolandas Valiūnas, asociacijos „Investors’ Forum“ valdybos pirmininkas, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ vadovaujantysis partneris.