Putino panikos ir desperacijos „ukazas“
Rugsėjo 20 d. vakare anonsuotą, bet taip ir nepaskelbtą Putino kreipimąsi į liaudį federalinės televizijos parodė rugsėjo 21 d., ryte. Jo metu valdžioje įstrigęs tautos vadukas kreipėsi į šalį ir paskelbė apie dalinę mobilizaciją.
Dalinę-nedalinę galima tik spėlioti, nes išplatintame įsake keistai trūksta 7-ojo punkto, kuriame, anot Kremliaus ryšininko su visuomene Dmitrijaus Peskovo, įslapinta informacija apie mobilizuojamųjų skaičių.
Čia, kaip įprasta pas rusus, nutiko eilinė „nestykovka“ (liet. neatitikimas): Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu, ramindamas bruzdėti pradėjusius rusus, viešai leptelėjo, kad į kariuomenę bus pašaukti tik 300.000 žmonių, arba kiek daugiau kaip 1% visų rezervistų.
Rusams, matyt, dabar labai norėtųsi tikėti kažkada savo elnius Taigoje skaičiavusiu ministru, bet turėdami karčią melo liūne skandinamųjų patirtį, garsiai spėlioja, kad tame išnykusiame Putino ukazo punkte yra nurodyti gerokai didesni skaičiai.
Ministras, toliau gesindamas besiplečiančią panikos bangą, viešai leptelėjo, kad ten, Ukrainoje, nieko baisaus, nes Rusija prarado vos 5.937 kareivėlius, kai ukrainiečiai – 100.000, arba pusę armijos. Socialiniai tinklai ūžia nesuprasdami, kam tada reikia semti šimtus tūkstančių rusų, jei ten praktiškai nebelikę su kuo kariauti.
Jau vakar nujausdami kažką negero kandidatai į patrankų mėsą, gėdingai pamynę lig tol demonstruotą „Z“ patriotiškumą, nėrė į „Google“ platybes, ieškodami bent menkiausių atsitraukimo kelių į gyvenimą.
Rusų spauda teigia, kad visi bilietai lėktuvais ir traukiniais į Armėniją, Turkiją ir Gruziją išgaravo akimirksniu, laivų beliko viena kryptimi – fronto. Kad visi panikos apimti rezervistai neišsilakstytų iš motinos Rusios, šalies generalissimus Putinas paskelbė, kad jo įsakas įsigalioja čia ir dabar – dar jam šnekant...
„Siekiant apsaugoti Rusiją, jos suverenitetą ir vientisumą, manau, būtina palaikyti pasiūlymą paskelbti dalinę mobilizaciją“, – per naktį sukaupęs drąsą rėžė Putinas.
„Po to, kai Kyjivo režimas viešai atsisakė taikaus Donbaso problemos sprendimo, be to, pareiškė pretenzijas į branduolinį ginklą, tapo visiškai aišku, kad naujas plataus masto puolimas Donbase, kaip jau du kartus anksčiau, yra neišvengiamas“, –per 7 karo mėnesius jau supelyti spėjusius savo teiginius neatitraukdamas akių nuo telesuflerio dėstė jis.
Taip pat pridūrė, kad Rusija padarys viską, kad „referendumai“ būtų surengti okupuotose (jo žodžiais – išlaisvintose) teritorijose, ir palaikys sprendimus, kuriuos juose priims Donbaso, Zaporižios ir Chersono sričių gyventojai.
Žinant Rusijos patirtį vadinamuosiuose bet kokiuose „rinkimuose“ ar „referendumuose“, aišku, kad jokių apklausų nebus – caras jau seniai viską nusprendė. Tik štai nesėkmė – okupuotos teritorijos sprūsta iš vagies nagų, Kijyvas „nenori taikos“, t. y. atiduoti savo žemių. O dar ir Krymas su visomis karinio jūrų laivyno bazėmis gali „išplaukti“ iš okupantų gniaužtų.
Vakarai vieningai pasmerkė šį Putino sprendimą, o Prancūzijos vadovas pavadino jį „parodija“. Demokratinis pasaulis niekada nepripažins jokios aneksijos, o Rusijos vado grūmojimai branduoliniu vėzdu – eilinis mėginimas bet kokia kaina lopyti savo nesėkmes Ukrainos fronte, kur agresorius vis stipriau gauna į kuprą. Iš viso to didžiarusiško pūtimosi beliko šnipštas.
Tai, kad Putinas permetinėja karinę techniką iš visų nugyventos imperijos pakampių į Ukrainą (nes su kuo gi naujokai kariaus), tik įrodo, kad jam NATO šalys nekelia absoliučiai jokios grėsmės ir visa ta jo šutvės bravūra apie „rusų pasaulio šventą kovą prieš kolektyvinius Vakarus“ tėra verta žinote ko ant pagaliuko.
Tikslai nepasiekti, zombiai piliečiai, mulkinami „spec. operacijos“ tikslais, turi matyti naujus „tikslus“. O kaip juos pasieksi, jei „antroji pasaulyje“ armija vis labiau gauna į kaulus ir pergalės pasiekti nepadeda nei „kadyrovcai“, nei kalėjimo duonos ragavusio „virėjo“ Prigožino suorganizuota dešimttūkstantinė zekų „zonderkomanda“.
O dar draugeliu laikytas Kinijos vadovas Xi tiesmukiškai pasiūlė Putinui baigti karą, kaip ir nenuspėjamas Turkijos Erdoganas, nedviprasmiškai pareiškęs apie Ukrainos vientisumą, įskaitant užgrobtą Krymą.
Gal sutapimas, bet kaip tik tuo metu turkų bankai nustojo aptarnauti rusiškas „Mir“ atsiskaitymų korteles bankomatuose. O dar kaip ir baigia byrėti postsovietiniu azijietišku NATO analogu vadinta KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija), turėjusi būti amžinu Rusijos ramsčiu dabartinėms valdoms išlaikyti savo įtakos sferoje.
Pritraukęs iš visų pakampių įvairiausių pašlemėkų, rusų vadas dabar užsimojo dar labiau praretinti vyriškąją šalies populiaciją. Kaip sako politologai, iš esmės tai reiškia, kad gali būti pašauktas bet kuris vyras, tinkamo amžiaus, galbūt turintis šeimą, darbą, finansinių įsipareigojimų ir dėl to visiškai nenorintis eiti kariauti.
Kaip minėta, Putino kreipimasis buvo laukiamas antradienį, tačiau „vadas“ prabilo tik trečiadienio rytą. Tai rodo, kad jis iki paskutinės minutės ieškojo kitokios išeities, nes puikiai suvokia, jog dabar dumti akis tautiečiams visokiomis „spec. operacijomis“ jau neišeis.
Karas karinio komisariato darbuotojo pavidalu dabar beldžiasi į dažno ruso namus. Jeigu bigmakų praradimą dar buvo galima kompensuoti bandelėmis „be mėsos ir taškas“, šis žingsnis, kaip ir vizų išdavimo ribojimas pasišovusiems turistauti Europoje, gal pagaliau privers rusus susimąstyti „nachren mnie eto nužno“ (liet. o kam man šito reikia). Jei ir tai nepadės – iš karo neišvengiamai grįžtantys karstai vers priešintis.
VŽ nuomone, visi desperatiški Putino veiksmai rodo, kad jam vis mažiau lieka pasirinkimų. „Spec. operacija“ nepavyko, dabar pradėta mobilizacija rodo ne ką kitą, o karą. Jei prapilsi ir jį, dairykis kokios saugios vietelės savo sėdimajai išsaugoti. Tokios Rusijoje greičiausiai nebus. Jo išlikimo klausimas vis labiau įgauna kontūrus.
Judėjimas „Vesna“ (Pavasaris) paskelbė visuotinę akciją prieš mobilizaciją, kuri turėtų įvykti 21 dieną 19 val. visų Rusijos miestų centruose. Jos aktyvistai tviteryje rašo, kad iš pradžių žmones mulkino, jog kovoja tik profesionalai, ir jie laimės. Nelaimėjo, tada į frontą pasiųsti kaliniai. O dabar karas ateis į kiekvienus namus, į kiekvieną šeimą. „Už ką mirs Rusijos vyrai? Už Putino rūmus?“ – klausia aktyvistai.
Netrukus pamatysime, ar rusai it skerdžiamos avys nuolankiai keliaus į komisariatus ir pretenduos tapti „karo mėsa“, kokia jau tapo dešimtys (jei ne šimtai) tūkstančių kariauti į Ukrainą pasiųstų karių, žudikų ir marodierių?
Galbūt yra vilties, kad būtent savisaugos instinktas galėtų priversti rusus susimąstyti apie šį karą. Nes, kaip rodo apklausos, ukrainiečių jiems negaila. Savęs – galbūt.
„Pirmas dalykas – Kremlius nuteiks prieš save tą visuomenės dalį, kuri norėjo, kad karas jų gyvenimuose užimtų tik televizorių, bet nepaliestų jų asmeninės komforto zonos. Antras dalykas – V. Putinas, kaip kadaise caras Nikolajus II, duoda ginklus tiems patiems patvorių mužikams, kurie 1917 m., pavargę nuo karo, atsuko ginklus prieš nuosavą valdžią ir ją nuvertė“, – socialiniame tinkle rašė RESC analitikas Vladimiras Laučius. Pasak jo, naujausias Putino sprendimas suteikia puikią progą Ukrainos sąjungininkams liautis bijoti eskalacijos ir suteikti ginklų Ukrainai.
