A. Aslundas. Kaip susirasti draugų ir išsekinti Rusijos karo mašiną

Iš pradžių buvo planuojama, kad Vakarai liausis importavę naftą iš Rusijos. Tačiau kadangi Rusija pagamina maždaug 11% naftos produktų visoje pasaulinėje rinkoje, dėl Vakarų mėginimų sumažinti naftos eksportą iš Rusijos kainos pasaulinėje rinkoje smarkiai išaugo ir eksportuodama naftą Rusija užsidirba daugiau nors parduoda mažiau.

Kai kurios šalys, ypač Indija, Kinija ir Turkija, padidino naftos importą iš Rusijos. Tačiau jos nebūtinai padeda Rusijai, nes naftą perka su didele nuolaida. 2022 m. pradžioje Rusijos „Urals“ žaliavinė nafta buvo parduodama su nedidele nuolaida – 1–2 JAV doleriai už barelį, – palyginti „European Brent Standard“. Tačiau nuo balandžio ši nuolaida ėmė svyruoti nuo 31 iki 36 JAV dolerių už barelį. Rugpjūčio 3 d. „Urals“ žaliavinės naftos kaina buvo 76 JAV doleriai už barelį.

Todėl nors Indija, Kinija, Turkija ir kitos šalys atsisakė dalyvauti Vakarų šalių Rusijai įvestose sankcijose, joms pavyko Rusijos naftai įvesti de facto rinkos kainų lubas ir sukurti pasaulinę koaliciją šioms luboms palaikyti. Užuot kritikavę šias šalis už tai, kad perka naftą iš Rusijos, Vakarai turėtų joms padėkoti.

Ir vis tik dabartinė pasaulinės rinkos naftos kaina, kuri siekia 100 JAV dolerių už barelį, vis dar yra per didelė – nuo sausio dėl Rusijos pradėto karo, Vakarų sankcijų ir baimių, kad Rusija gali nustoti eksportuoti naftą, naftos kaina pakilo 24 JAV doleriais už barelį.

Rusijos naftos pramonei Vakarai taiko dviejų rūšių sankcijas. 2014 m. liepą Vakarai įvedė reikšmingas sankcijas naftos technologijų eksportui į Rusiją. Šios sankcijos buvo sutelktos į giluminius jūros gręžinius, gręžinius arktyje ir į skalūnų alyvą. Šiais metais naftos technologijų sankcijos buvo išplėstos ir paskatino visas tris stambias Vakarų naftos paslaugų įmones – „Halliburton“, „Schlumberger“ ir „Baker Hughes“ – pasitraukti iš Rusijos. Šios sankcijos yra logiškos – gamybos apimtys staiga nesumažėja, bet jos riboja Rusijos galimybes palaikyti naftos gamybą vidutiniu laikotarpiu.

Antrąja Vakarų šalių taikomų sankcijų grupe yra siekiama sumažinti Rusijos naftos – tiek žaliavinės naftos, tiek naftos produktų – eksportą. Kartu su sankcijomis, nukreiptomis į Rusijos dujų eksportą, jos sukėlė daugiausia ginčų, nes dėl jų pakilo naftos kainos ir tai kenkia Vakarams ir visoms naftos importuotojoms, o naftą eksportuojančioms šalims tokia tendencija yra naudinga.

Vakarai įvedė sankcijas smulkesniems naftos gamintojams, pavyzdžiui, Venesuelai ir Iranui, ir tai neturėjo didelio poveikio pasaulinei naftos rinkai. Tačiau šios sankcijos neabejotinai išpūtė naftos kainą ir tai neatitinka nei Vakarų šalių, nei kitų naftos importuotojų interesų. Atrodo, kad mėginti įvesti tokias sankcijas Rusijai geriausiu atveju yra kvaila, o galbūt netgi duoda priešingus nei tikėtasi rezultatus. Nukentės daug skurdžių naftą importuojančių šalių, kurios dėl aukštų kainų yra labiau linkusios kaltinti ne Rusiją, o Vakarus.

Ekonomistai paprastai teigia, kad nepageidaujamo importo klausimą dera spręsti per tarifus. Importo tarifai sumažina importuojamų prekių kainas (pavyzdžiui, rusiškos naftos), sumažina vartojimą (šiuo atveju tai būtų naudinga klimatui) ir yra standartinė procedūra (visos šalys turi antidempingo įstatymus, kuriuos taikant galima skubiai įvesti aukštus tarifus). Tačiau jie taip pat skatina infliaciją ir ypač didina degalų kainas, o dėl to kyla rinkėjų nepasitenkinimo rizika. Dėl šios priežasties yra paplitusi nuomonė, kad importo tarifai Rusijos naftai šiuo metu yra nepriimtini.

Štai kodėl JAV iždo sekretorė Janet Yellen kalba apie kainų lubų Rusijos naftai ir dujoms privalumus. Ji yra teisi, bet yra tam tikrų aspektų, dėl kurių ši politika gali tapti gerokai veiksmingesnė. Pavyzdžiu, užuot liepę nevakarietiškoms šalims neimportuoti rusiškos naftos, Vakarai turėtų jų prašyti išlaikyti kainų nuolaidas.

Vakarams nenaudinga trumpu laikotarpiu riboti rusiškos naftos gamybą, nes dėl to Rusijos pajamos iš naftos tik padidės. Vietoje to, Vakarai turi aiškiai parodyti, kaip tai padarė 2014 m., jog yra nusiteikę siekti, kad pasaulinės naftos kainos mažėtų – šią žinią džiaugsmingai sutiks naftą importuojantys pasaulio Pietūs. Ir Vakarams nereikia nerimauti, kad Rusija liausis eksportavusi naftą, nes ji negali sau to leisti.

Gamtinės dujos yra visai kitas reikalas. Rusija galia liautis eksportavusi savo dujas nors ir šiandien. Net 2011–2013 m., kai kainos buvo didelės, gamtinės dujos sudarė tik 14% Rusijos pajamų iš eksporto. Daugiau nei keturi penktadaliai Rusijos dujų yra eksportuojami į Europą, kuri visiškai prarado pasitikėjimą Rusija, kaip patikima tiekėja, ir nori kuo greičiau atsisakyti tokio importo.

Vakarai gali ir turi nustatyti kainų lubas Rusijos eksportuojamai naftai ir gali tai padaryti palaikydami daugybės nevakarietiškų šalių išpeštas nuolaidas. Be to, kad palaikytų tokias lubas, Vakarų šalys turi aiškiai parodyti, kad neblokuos Rusijos naftos eksporto.

 

Andersas Aslundas, Laisvojo pasaulio forumo Stokholme vyresnysis mokslinis bendradarbis

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.