R. Vilpišauskas. ES prekybos politikos dilemos augant kainoms

Lietuva ir daugelis kitų ES šalių jau maždaug pusmetį susiduria su augančia infliacija, kuri tapo pagrindinė ekonominė ir socialinė problema. Pirmiausia infliacija pradėjo augti dėl praėjusių metų antrąjį pusmetį nuo pandemijos atsigaunančiame pigių pinigų pasaulyje sparčiau ėmusios augti paklausos ir paskui ją nespėjusios pasiūlos. Šiemet tiekimo grandines sutrikdė geopolitinės įtampos, ypač prieš keletą mėnesių Rusijos pradėtas neišprovokuotas karas prieš Ukrainą ir Vakarų atsakas ekonominėmis sankcijomis.

Rusijos karas sustiprino jau keletą metų tvyrančias įtampas tarp JAV ir Kinijos, kurios vis dažniau, Vakarų politikų akimis, vertinamos kaip bendresnė tendencija, rodanti stiprėjantį pasaulinį konfliktą tarp demokratijų ir autokratijų. Tiesa, Indijos laikysena Rusijos karo atžvilgiu, Vakarų pastangos pirkti daugiau naftos ar gamtinių dujų iš Vidurinių Rytų valstybių ar ES šalių noras išsaugoti prekybinius santykius su Kinija rodo, kad minėtas pasaulio vaizdinys yra pernelyg supaprastintas. Vis dėlto bendra kryptis yra link vis aiškesnio ekonominio Vakarų atsisiejimo nuo Rusijos ir galbūt Kinijos, ypač prekybos energetiniais ištekliais srityje.

Tai reiškia, kad ES turėtų dėti daugiau pastangų šalinti kliūtis prekybai su trečiosiomis pasaulio valstybėmis, su kuriomis ji dar nėra pasirašiusi laisvosios prekybos sutarčių ir kurios nekelia geopolitinių rizikų. Juk būtent importo muitų mažinimas yra vienas iš efektyvių būdų riboti infliaciją ir kartu siekti didesnės konkurencijos, diversifikacijos ir didesnio produktyvumo. Tuo labiau kad ES vis dar taiko santykinai aukštus importo muitus tokioms prekėms kaip žemės ūkio ir maisto produktai.

Deja, šiuo požiūriu ES įsivyravo prekybos liberalizavimui priešiškos nuotaikos, kurias ypač palaikė šį pusmetį ES Tarybai pirmininkavusi Prancūzija. Jos pastangomis buvo stabdoma ES pažanga judant link prekybos liberalizavimo su Pietų Amerikos šalimis ir tokiomis sąjungininkėmis kaip Naujoji Zelandija. Be to, Prancūzija vis labiau akcentuoja abipusiškumą, atveriant ES rinką tokiose srityse kaip viešieji pirkimai, o tai galiausiai tampa savo rinkos apsauga, leidžianti joje riboti konkurenciją ir nusistovėti aukštesnėms kainoms. Prancūzijos įtaka sprendžiant ES prekybos politikos reikalus padidėjo iš ES išstojus Jungtinei Karalystei, tad Šiaurės ir Baltijos šalims tampa vis sunkiau sukurti atsvarą ES judėjimui link didesnio protekcionizmo.

Kita prekybos liberalizavimą sunkinanti aplinkybė yra ir išaugęs JAV nenoras imtis lyderystės šiuo klausimu bei grįžti prie 2013 m. pradėtų derybų tarp JAV ir ES dėl transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties. Jos buvo sustabdytos D. Trumpui tapus JAV prezidentu, tačiau ir J. Bideno administracija nerodo ketinimų grįžti prie prekybos liberalizavimo. Ir respublikonai, ir demokratai šiuo metu vengia naujų iniciatyvų šalinti kliūtis tarptautinei prekybai, nes nemažai jų rinkėjų (dažnai nepagrįstai) kaltina globalizaciją dėl šalies ekonominių ir socialinių problemų.

Lietuvai, kaip ir kitoms mažoms atviroms ekonomikoms, tokios tendencijos ES kelia dilemą. Viena vertus, Lietuvoje suprantama rizika, kurią kelia priklausomybė nuo prekybos su autokratinėmis šalimis, ypač Rusija. Po Kinijos įvestų neoficialių sankcijų Lietuvos įmonėms aktualus tapo ir ES svarstomas atsako į ekonominį spaudimą priemonių paketas, kuriame tokios šalys kaip Estija ar Švedija mato protekcionizmo riziką. Kita vertus, augančios kainos stiprina poreikį ieškoti būdų šalinti kliūtis užsienio prekybai ir didesnei konkurencijai. Išeitis iš šios dilemos – dėti daugiau pastangų liberalizuoti prekybą su tomis šalimis, kurios nekelia geopolitinės grėsmės. Kadangi užsienio prekybos politika yra išimtinė ES kompetencijos sritis, tam būtinas daugumos valstybių narių pritarimas. Netrukus pirmininkavimą ES Tarybai perimanti Čekija ir po jos eisianti Švedija gali parodyti iniciatyvą pastūmėti ES link prekybos liberalizavimo. Lietuva turėtų tokias iniciatyvas palaikyti.