Daug triukšmo, bet ar dėl nieko?

Praėjus beveik šešeriems metams nuo kilusio skandalo, antradienį, balandžio 19 d., visi kaltinamieji išgirdo palankų verdiktą – nekalti. Toks teismo sprendimas sukėlė, ko gero, ne mažesnį ažiotažą kaip ir pati byla – nuo nuostabos iki pasipiktinimo. Politikai, visuomenininkai, apžvalgininkai teigė nesitikėję tokio sprendimo.

„Ta diena, kai labai sunku tikėti savo valstybe“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius.

„Šioje situacijoje blogiausia būtų ne tai, kad galimai nusikaltimą padarę asmenys gali likti nenubausti. Blogiausia būtų, jei pradėtume abejoti, kad gyvename teisinėje valstybėje, kurioje teismai sprendimus priima ne pagal viešąją nuomonę ar kažkieno užsakymus, o pagal teisės principus ir įstatymus“, –svarstė ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Teisininkai akcentuoja, kad vertėtų vengti kvestionuoti teismų sprendimus, tačiau pripažįsta, kad tokią audringą visuomenės reakciją sukėlęs verdiktas vis dėlto neigiamai paveiks visuomenės požiūrį į teisinę sistemą.  

Tuo tarpu „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas sako, kad byla prisidėjo prie politikos ir sprendimų priėmimo skaidrumo Lietuvoje.   

„Man regis, nepaisant jos baigties, ši byla jau paskatino sulaužyti ne vieną antikorupcinį tabu ir vienareikšmiškai prisidėjo prie politikos ir sprendimų priėmimo skaidrumo Lietuvoje“, – tikino S. Muravjovas.  

Tačiau iš tikrųjų visuomenės nusivylimo priežastys glūdi pačios teisėsaugos sukeltuose lūkesčiuose. Triukšmingi areštai, skambūs pareiškimai, spalvingi epitetai su žodžių junginiu „politinė korupcija“ prieš ketverius metus kūrė holivudiškai skandalingo įvykio trilerį, kurio epicentre – šaunieji specialiųjų tarnybų agentai ir drąsūs nepaperkami prokurorai, su polėkiu ir atsidavimu atidirbantys mokesčių mokėtojų jiems skirtus biudžetus. Triukšmingos kratos paryčiais, gausūs įkalčiai maišuose ir suėmimai žurnalistų akivaizdoje neturėjo palikti abejojančių – agentai infiltravosi į patį politinės korupcijos epicentrą ir dabar negailestingai laužo jo stuburą.

Nelemta dėžutė nuo degtinės su 106.000 Eur, Raimondo Kurlianskio įteikta tuometiniam liberalų vadui Eligijui Masiuliui ir jo atmestinai švystelėta automobilyje, tapo niekingos korupcijos simboliu, kuriuo mosikavo, kas netingėjo, palydėdami viena už kitą riebesnėmis citatomis.

Štai tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, skaitydama pranešimą Seime, skambiai teigė, kad „politinės korupcijos byla atskleidė neregėtą Lietuvą“. Anot jos, vis atsiranda naujų prekeivių Lietuva, nesiliauja mėginimai užvaldyti valstybę. Brrr, plaukai šiaušiasi, širdis stingsta, kumštis gniaužiasi... Žodžiu, viskas bylojo: pūlinys sprogo, valomės, pagaliau prasideda Lietuvos atvirtimas į nekaltos Marijos žemę.

Netrukus teisinio ar kokio ten atgimimo banga rudeniop paplovė iš Seimo 27 „Tvarkos ir teisingumo“ partijos veikėjus, palikusi jai vos 2 mandatus. Į du šipulius suskaldė liberalus, o į politinį Olimpą atvedė 54 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos „švaruolius“. Tarsi vyšnia ant torto – premjeras policijos komisaras Saulius Skvernelis.

„Tvarka bus“, kaip kažkada sakė vienas už LR Konstitucijos pažeidimus bei priesaikos sulaužymą iš aukšto posto pašalintas gyvas klasikas. Tenka konstatuoti, kad per tą keturmetį tos taip piliečių geidžiamos tvarkos daugiau neatsirado, nes kone visas garas buvo išleistas aršiai politinių oponentų medžioklei.

Į ją entuziastingai įsitraukė ir šaunieji agentai bei prokurorai, puikiai jausdami konjunktūrą. Tačiau užuot profesionaliai rinkę kokybiškus įkalčius ir argumentus toje nelemtoje byloje, jie tiesiog išsitaškė politinių minų lauke. Padarinys – pirmos instancijos teismui pritrūko būtent teisiškai įtikinamų argumentų priimti kitokį sprendimą. Kas yra „įtikinami ir teisiškai tvarkingi“ argumentai – palikime spręsti teisininkų bendruomenei ir aukštesnės instancijos teismui. Bet ir be jų išvadų piliečiai pastebi, kad įrodinėjimų kartelė teismuose kaskart kilnojama į skirtingas aukštumas, priklausomai nuo proceso dalyvių žinomumo ir įtakingumo.  

Teisybės dėlei turime konstatuoti, kad teismas dėjo daug pastangų ne teisiškai sakant „už ko nors užsikabinti“ – apygardos teisme suskaičiavome rekordinius 330 teismo posėdžių šioje byloje. Teisės portalo „Infolex“ duomenimis, pagal šį rodiklį tai yra ketvirtas rezultatas pastarojo dešimtmečio teismų istorijoje. 

Todėl visuomenei negali kelti nuostabos ir apmaudo, kad tiek mokesčių mokėtojų lėšų kainavęs procesas pirmoje instancijoje baigėsi šnipštu: politinės korupcijos samprata netapo aiškesnė, politinė terpė – skaidresnė, o svarbiausia – nepadidėjo ir piliečių pasitikėjimas teisingumu. Paliktas šešėlis ir ant viso Lietuvos verslo. Net jeigu darytume prielaidą, kad teismo sprendimas teisingas, kyla natūralus klausimas, kas yra ne taip, kad didelė visuomenės dalis to teisingumo nejaučia.

Deja, viešai diskusijai šiuo klausimu labai trukdo tai, kad pagal galiojančius įstatymus su teismo nuosprendžiu šiame etape gali susipažinti tik tiesioginiai proceso dalyviai (nuteistieji, jų advokatai, prokuroras, nukentėjusieji ir jų advokatai).

Jei prokurorai per 20 dienų apskųs nutartį apeliacine tvarka, šis Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio tekstas bus prieinamas visuomenei tik priėmus apeliacinio teismo sprendimą. Pagal „Infolex“ portalo statistiką, apeliacine tvarka daugumos sprendimų priėmimas užtrunka iki 2 metų.

VŽ nuomone, dar po kelerių metų tie teisiniai argumentai niekam, išskyrus pačius teisininkus, jau nebebus įdomūs. Todėl kol kas belieka stebėti, kaip šaunieji agentai savo audringos veiklos broką giliai slepia po institucine neviešumo skraiste, teismai stojiškai dangstosi prastu prokurorų darbu, o visuomenei belieka socialiniai tinklai, kuriuose, žinia, verda aistros, bet ne argumentai. Akivaizdus minusas valstybei. Belieka tikėtis, kad ši rezonansinė byla galbūt taps postūmiu protingiems pokyčiams Lietuvos teisinėje sistemoje.

O kol kas pliusą šioje byloje skaičiuoja nebent advokatai – šešeri bylos metai ir rekordinis teismo posėdžių skaičius užtikrino jiems ilgas bei brangiai apmokamas darbo valandas, kurios, žinia, konvertuojasi į apvalias sumas.