Putinas – Europos vienytojas
Bet liguistas imperines ambicijas puoselėjantis Putinas lemtingai apsiskaičiavo – jis ne tik neįvertino ukrainiečių tautos ryžto ginti savo laisvę ir nepriklausomybę, bet ir padarė tai, ko baisiausiame sapne nesapnavo – tapo demokratinio pasaulio vienytoju. To paties, kurio taip nekenčia, prieš kurį visuomet taip aršiai kovoja, bet drauge, kurio gėrybėmis taip mielai naudojasi. Situacija siurrealistinė, bet visiškai atitinkanti diktatoriaus kurto paralelinio „rusų pasaulio“ scenarijų, kurio pamatinis principas – melas yra teisybė.
Pirmosios raketos, kritusios ant Ukrainos miestų gyvenamųjų kvartalų, tarsi pabudino ES, JAV ir kitas demokratines šalis iš savotiško letargo miego.
„O juk įspėjimo signalai, kad Putino agresija ir ambicijos auga, garsiai skamba jau daugiau nei dešimtmetį. Sakartvelas, Krymo aneksija, karas Donbase, dezinformacija ir kibernetinės atakos neužkardė kelio neretai nepamatuotai naiviai politikai. Ir visgi tai, kas vyksta dabar, peržengia net paskutines „raudonąsias linijas“, – portale „Delfi“ rašo Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius.
Savo klastingų planų raizgalynėje įsipainiojęs Kremliaus cariukas praktiškai nebeturi jokių sąjungininkų - tik siaurakaktį kolūkietį, nuolankiai linkčiojantį iš Minsko, ir dar vieną kitą tokį patį diktatorių iš tolimų užguitų ir neišsivysčiusių šalių.
„Net ištikimiausi Putino sąjungininkai jį apleido – nuo Čekijos prezidento Milošo Zemano iki Vengrijos Viktoro Orbano, bei prancūzų nacionalistų lyderės Marine Le Pen“, – rašo žurnalas „Politico“. Kai kurie iš jų, kaip antai polinkį į rusiško stiliaus autoritarizmą turintis Orbanas, ką tik uždraudęs karinės pagalbos Ukrainai tranzitą per Vengriją, dar bando manevruoti, bet jų viražų amplitudė vis siaurėja.
Atidėjusios į šalį (tikėkimės visam laikui) savo vienokius ar kitokius nesutarimus, nesibaigiančias diskusijas ir biurokratines nuostatas, ES valstybės susivienijo į itin stiprų kumštį. Ukrainai ginklus tiekia ne tik Baltijos šalys, Jungtinė Karalystė ar niekada to nedariusi Švedija, bet ir iki tol dvejojusi pati Bendrija: ES pirmą kartą istorijoje skirs beveik pusę milijardo eurų letalinei ginkluotei Ukrainai.
Bene aukščiausias lūžio taškas buvo pasiektas praėjusį savaitgalį, kai iš savo daugiametės „realpolitik zonos“ pagaliau išsilaisvino Vokietija. Šalis, kurį ilgą laiką „taupė“, vengdama skirti gynybai 2% BVP, šalis, kuri metų metus vedė bevaisį „dialogą“ su vis labiau agresijon linkstančiu Putinu, sėkmingai manipuliavusiu šios šalies istorijos stigmomis. Šalis, dėl kurios perdėto, švelniai tariant, pragmatizmo, Rusijai buvo leista mėgautis Europos dujinių nordstrymų šantažu. Šalis, kurios žodis buvo didžiausias stabdis ES ir JAV nutarimui atjungti Rusijos bankus nuo SWIFT sistemos.
Tačiau ir vokiečių kantrybė ne beribė: pagaliau supratusi, kad saldofoniška politika supranta tik jėgos argumentus, Vokietija atsimerkė.
Kaip jau skelbta, Vokietija sutiko ne tik atjungti dalį Rusijos bankų nuo SWIFT, skubiai sukurti 100 mlrd. Eur fondą kariuomenės modernizavimui ir 2% BVP šalies gynybai, bet ir pati siunčia ginklus Ukrainai.
Toks žingsnis gerokai viršijo partnerių lūkesčius ir dar prieš savaitę tuo nebūtų patikėjęs gal net pats kancleris Olafas Scholzas.
Specialioje Vokietijos parlamento sesijoje Scholzas, politikas, nepasižymėjęs hiperbolizmu, nepaliko jokių abejonių dėl įvykių, paskatinusių esminį poslinkį, sunkumo ir pavadino Rusijos invaziją „lūžiu mūsų žemyno istorijoje“.
Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, kurios Žaliųjų partija remiasi pacifizmu, neslėpė, kad pastarųjų dienų įvykiai Ukrainoje privertė ją susidurti su nepatogia realybe.
„Tai galime būti mes metro tuneliuose, tai gali būti mūsų vaikai. Tai, kas šiuo metu vyksta Europoje, buvo neįsivaizduojama kažkam iš mano kartos“, – sakė ji.
To mūsų laikais nebuvo įmanoma įsivaizduoti nė vienam normaliam žmogui. O dabar jau kelintą dieną mūsų akyse vykdomas nusikaltimas žmoniškumui, o pergalės skonio paragauti negavęs moskovijos fiureris imasi grūmoti žmonijai dar ir branduoliniu ginklu.
VŽ mano, kad Europa pagaliau išties suprato, jog dabar nuo galimai išprotėjusio ir todėl dar labiau pavojingo diktatoriaus ją gina Ukraina – narsūs ir pasiaukojantys šios šalies žmonės. Ir jiems reikia kuo skubesnės visokeriopos pagalbos – susivienijusios ES, viso Vakarų pasaulio pagalbos. Tik taip galima suvaryti paskutinį vinį į agresyvios ir bauginimais grįstos Kremliaus politikos karstą.
Netenka abejoti, kad parodomojo karo Ukrainoje tikėjęsis cariukas buvo įsitikinęs, kad taip jis išgąsdins pratusius ramiai gyventi europiečius ir įkals pleištą ES ir transatlantinėje vienybėje. Tačiau šį kartą, anot „Politico“, užuot skaldęs ir valdęs, jis netyčia susikūrė didžiausią kliūtį savo nesveikai hegemonijai – vieningą Europos žemyną. Padarykime viską, kad jam ji būtų neįveikiama.
