„Iliustruotoji istorija“: inžinieriai paskelbė karą pražūtingiems laivų spąstams
Didžiulės bangos nepaliaudamos skalauja prekinio laivo „Constant“, plaukiančio audringu Lamanšo sąsiauriu, falšbortą. Pavargę jūreiviai žino esantys visai netoli tikslo – pietinėje Anglijos pakrantėje esančio Plimuto. Tačiau „Constant“ tampa nebevaldomas ir audra neša laivą.
Matomumas prastas dėl nakties ir aukštų bangų. Vėjas – pirmasis katastrofos pranašas. Be riaumojančios jūros ir staugiančio vėjo, jūreiviai išgirsta dar stipresnį ir grėsmingesnį garsą. Įsitempę jie žiūri per falšbortą, bet kiek akys užmato švyti tik jūros putos. Staiga siautėjančiame vandenyje išnyra smaili rūdžių raudonumo uola ir po akimirksnio vėl pranyksta, bet jūrininkai supranta, kad grėsmę pranašaujantį garsą sukėlė bangos, dūžtančios į Edistono rifą – mirtiną po vandeniu tykantį pavojų. Auštant laivas „Constant“ ir jo įgula pranyksta amžiams.
Rifas kelia grėsmę prekybai
Plimuto gyventojai įprato prie dūžtančių laivų netoli negailestingojo Edistono. Rifas kasmet paskandina daug laivų, o pakrantės gyventojai gali pasisaldinti gyvenimą radę į krantą išplautų gėrybių, pavyzdžiui, prieskonių iš Rytų ar prancūziško vyno.
Legenda byloja, kad raižyti šcherai – tai pasislėpęs velnias, matomas tik audringomis naktimis. Jeigu laivas priplaukia per arti, aštriadantis žvėris sudrasko laivo korpusą ir jūroje palieka tik nuolaužas.
Iki šiol rifas buvo laikomas asmenine kiekvieno jūrininko rizika, tačiau dabar ši rizika kelia pavojų Plimuto ateičiai. Uostamiestis pelnosi iš laivų, kurių vis daugiau atplaukia Lamanšo sąsiauriu ir kurie atgabena prekių iš atokių pasaulio kampelių. Tačiau laivai prie Edistono dūžta vis dažniau, todėl baiminamasi, kad Plimutas bus iškeistas į saugesnį uostą.
Tinkamas sprendimas būtų pastatyti švyturį ant rifo, kad jūrininkai būtų įspėjami apie grėsmę, tačiau mintis apie statybą audringoje jūroje, 22 kilometrai nuo kranto, atrodo beprotiška ir neįmanoma įgyvendinti. Tokios užduoties galėtų imtis tik užsispyręs ir drąsus žmogus. Būtent toks žmogus ir pasisiūlo, kai išgirsta naujieną apie „Constant“ sudužimą.
Mėgėjas imasi to, kas neįmanoma
1695 m. per Kalėdas statybininkas ir laivų savininkas Henry Winstanley leidžia laiką mėgstamoje smuklėje Londone, kai sužino, kad neteko dar vieno laivo prie Edistono uolų. Anksčiau tais pačiais metais jis neteko „Snowdrop“, o visai neseniai nuskendo ir „Constant“. Supykęs 52-ejų Winstanley nedelsdamas išvyksta į Plimutą, o iš ten išplaukia pasižiūrėti į priešą iš arti. Jūroje jis tvirtai nusprendžia, kad Edistone statys švyturį.
Winstanley yra kupinas idėjų, imasi vis naujų projektų. Jis – gabus dažytojas, talentingas graveris ir aistringas mechaninių prietaisų išradėjas. Londone jam priklauso atrakcionų parkas „Vandens sodai“, ten undinėlėmis ir dievais paversti hidrauliniai įrenginiai purškia vandenį. Tačiau Winstanley – ne inžinierius. Anksčiau jis nėra statęs švyturių, turi mažai architekto patirties. Vis dėlto tai netrukdo pradėti veikti.
Anglijos švyturiai – apgailėtini
Savimi pasitikintis Winstanley prašo leidimo statyti švyturį. Leidimus išduoda privilegijuota karališkoji bendrovė „Trinity House“, atsakinga už Anglijos vandens kelių saugumą. Bendrovė garsėja tuo, kad tokius žmones kaip Winstanley varo lauk.
Bendrovė nusiteikusi priešiškai dėl blogos patirties. Į „Trinity House“ dažnai kreipiasi apgavikai, kurie nori statyti švyturius, bet neketina rimtai dirbti. Anglijos pakrantėse jau pastatyta 15 bokštų, bet jie apgailėtini. Švyturių prižiūrėtojai ima mokesčius iš praplaukiančių laivų, tačiau taupo švyturių šviesą, tad jie vargiai matomi.
Garbingi „Trinity House“ vyrai nenoriai, tačiau išklauso Winstanley, mat šis pažada skirti keturis tūkstančius svarų bokštui statyti. 1696 m. birželio 10 dieną aštuoniakampės medinės konstrukcijos, kuri bus statoma ant akmeninio cokolio, brėžinys patvirtinamas. Galima pradėti darbus ant velniškosios uolos. Winstanley neklauso pesimistų, sakančių, kad jo bokštas bus per trapus.
Iššūkių griūtis
1696 m. vasarą Wistanley pasamdo stipriausius ir drąsiausius Plimuto darbininkus bei bocmanus. Pirmą kartą apžiūrėjęs uolas jis nusprendžia, kad tik viena Edistono rifo uolų, vadinama „House Rock“, yra tinkama švyturiui statyti. Tiesa, jos šlaitai statūs, bet akmeninis kauburys – platus. Be to, jis yra aukštai, tad bangos jį skalauja tik per audrą. Vienoje uolos pusėje vandens yra pakankamai gilu, todėl gali priplaukti valtis ir iškrauti statybines medžiagas.
Didžiausias iššūkis įgulai yra nuplaukti iki uolos ir grįžti. Kiekviena kelionė uolos link trunka nuo šešių iki devynių valandų. Kai reikia pradėti darbus, ilgai irklavę Winstanley vyrai jau būna pavargę. Be to, paaiškėja, kad raudona uoliena labai kieta, tad švyturio pamatus kalti trunka nepaprastai ilgai.
Rugsėjį dienos labai sutrumpėja, todėl statybas tenka stabdyti. Iki to laiko darbininkų brigadai pavyksta uoloje iškapoti tik dvylika skylių. Į iškaltas skyles įleidžiama dvylika geležinių strypų ir užpilama lydyto švino, kuris sulipdo strypus su uola. Tuomet Winstanley, nusivylusiam dėl lėto darbų tempo, tenka išvykti iš Edistono.
1697 m. vasarą darbai atnaujinami: į „House Rock“ gabenami akmenys, skirti cokoliui statyti. Jie mūrijami aplink dvylika strypų. Atsargumo dėlei Winstanley sutvirtina konstrukciją geležiniais žiedais – panašiai kaip sutvirtinamos statinės. Jis žino, kad nesiliaujanti bangų mūša išgremš tarp cokolio akmenų esantį skiedinį.
Dirbama daug sparčiau nei pernai, statybos vykdytojas yra patenkintas, bet staiga jis pagrobiamas.
Prancūzai sustabdo projektą
Anglija kariauja su Prancūzija, todėl darbuotojus prie Edistono saugo nedidelis karinis laivas. Kartą jaunam laivo vadui pabosta budėti, tad jis pakelia inkarą ir plaukia kautis su priešais.
Winstanley nelaimei, prancūzų kaperio, ginkluoto privataus laivo, kapitonas pastebi, kad statybvietė nesaugoma. Jis užpuola „House Rock“ dirbančius anglus ir nusprendžia pagrobti Winstanley.
Pagrobimas įsiutina Londoną: XVII a. pabaigoje karas su civiliais laikomas netaktišku. Prancūzijai reiškiami pikti protestai, ir Liudvikas XIV susigėsta dėl tokio įvykio. Karalius Saulė pompastiškai pareiškia: „Prancūzija kariauja su Anglija, ne su žmonija.“ Ir tuoj pat įsako paleisti Winstanley.
Kai švyturys bus pastatytas, jis bus reikalingas visų šalių jūrininkams. Winstanley plukdomas į Plimutą ir gauna nemažą kompensaciją.
VERSLO TRIBŪNA
Per septynerius metus Vilniaus miesto inovacijų pramonės parkas (VCIIP) išaugo į vieną svarbiausių aukštųjų technologijų traukos taškų Lietuvoje. Čia sutelkta gyvybės mokslų bendruomenė, pritrauktos dešimtys įmonių ir šimtai milijonų eurų investicijų, o pats projektas juda į antrąjį plėtros etapą. Dr. Gediminas Pauliukevičius, VCIIP operatoriaus VšĮ „Northtown Vilnius“ vadovas, sako, kad pasiekti rezultatai ir ambicingi planai rodo, jog Lietuva gali konkuruoti aukštųjų technologijų srityje, o Vilnius turi realią galimybę tapti lietuviškuoju Silicio slėniu.
Nuo stambių energetikos įrenginių iki NATO sąjungininkų karinės technikos – LTG grupės krovinių gabenimo geležinkeliais bendrovė „LTG Cargo“ pasiūlė ir jau įgyvendino ne vieną tokį ypatingų krovinių vežimą. Tai – projektiniai pervežimai, kuriems priskiriamas ir karinės technikos gabenimas geležinkeliu.
„PwC“ Lietuvoje plečia vadovų gretas, paskirdama du naujus paslaugų sričių lyderius: Gediminą Černiauską, kuris tampa kibernetinio saugumo paslaugų vadovu ir vadovaus jų plėtrai Baltijos šalyse, bei Petrą Misiūną, perimantį sandorių paslaugų vadovo pareigas iš Roko Žemaičio.
Vilniaus Žirmūnų baseine perkirpta simbolinė juostelė atverianti duris į rekonstruotą priestatą su baseinu ir sporto sale. Šis projektas, kurio įgyvendinimu Vilniaus m. savivaldybės užsakymu rūpinosi Vilniaus vystymo kompanija, taps dar viena patogia vieta vilniečiams sportuoti arčiau namų.
Švyturį praryja jūra
Trečią darbų Edistone vasarą baigiama statyti Winstanley bokštą, jo viršuje galima montuoti žibintus. Pastatas visiškai atitinka to laiko architektūros madą: siauras lentų bokštas turi balkoną, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas, o apačioje įrengtas švyturio prižiūrėtojo kambarys su gausiai puoštomis sienomis ir lovomis su baldakimais.
Ant žibinto stogo Winstanley iškelia sunkią vėtrungę, prašmatniai puoštą kaltu metalu. Apdaila kainuoja daug laiko ir pastangų, bet Winstanley nepasižymi kuklumu. Jis – pradininkas, visi turi žavėtis jo darbu.
1698 m. lapkričio 14 dieną, antradienį, Winstanley pagaliau įkopia į švyturį ir uždega 60 aukštų žibinto žvakių. Plimuto gyventojai džiūgauja toli jūroje matydami ryškią šviesą. Pats Winstanley turi kantriai laukti ovacijų, nes dėl blogo oro negali išvykti iš švyturio. Į žemyninę Angliją jis grįžta tik prieš pat Kalėdas.
Pastatęs švyturį Edistono rife Winstanley tampa tautos didvyriu, jo vardas išgarsėja. Tačiau džiaugsmą temdo švyturio prižiūrėtojo ataskaita, kurioje įspėjama, kad bokštas pavojingai svyruoja ir didelės bangos jį daužo. Jau pirmą žiemą pastatas apgadinamas, tad vos pagerėjus orams Winstanley grįžta į Edistoną jo taisyti.
Jis įsitikina, kad niekas negali įveikti jo šedevro. Norėdamas nutildyti skeptikus, jis nusprendžia likti bokšte per baisią audrą. Proga pasitaiko 1703 m. gruodžio 7 dieną: po Šiaurės Amerikoje kilusio uragano Atlanto vandenyne siaučia audra, ji pasiekia Pietų Angliją. Tą naktį išsigandę baisių viską naikinančių vėjo gūsių žmonės nesudeda bluosto. Per audrą žūsta daugiau kaip aštuoni tūkstančiai žmonių, audra nuniokoja aštuonis šimtus namų ir vien Londone sugriauna du tūkstančius kaminų.
Per lemtingą audrą Winstanley su keliais vyrais lieka savo švyturyje. Kai jūra galop nurimsta ir Edistoną nušviečia saulė, nebematyti nei švyturio, nei jo kūrėjų – jie dingo be pėdsakų.
Kitas bokštas stovi 50 metų
Winstanley nepakankamai įvertino gamtos jėgą ir už tai sumokėjo gyvybe. Tačiau per tuos penkerius metus, kai jo bokštas apšvietė Edistoną, prie baisiojo rifo nesudužo nė vienas laivas. Praėjus vos dviem dienoms po didžiosios audros, prie uolų į šipulius sudūžta laivas „Winchelsea“.
„Trinity House“ pripažįsta, kad reikia kuo greičiau statyti naują švyturį. Šią užduotį gauna patyręs architektas Johnas Rudyardas. Jo švyturio brėžiniai daug paprastesni už puošnųjį Winstanley statinį, iš kurio buvo pasimokyta, kad bangos nuplėšia iškyšas ir dekoracijas.
Rudyardas pastato didesnį granito ir ąžuolo cokolį. Bokštą jis apkala tvirtomis lentomis, kurios turi apsaugoti mūrą nuo jūros bangų. 1708 m. birželį Edistone iškyla naujas bokštas ir apšviečia šcherą.
Panašu, kad Rudyardas nugalėjo jūrą išradingu savo bokštu. Galingos Atlanto bangos keletą metų talžo pastatą, bet šis nepasiduoda. Tik 1755 m. išlenda pastato konstrukcijos klaidos. Gruodžio 2 dieną užsikimšusios krosnies kibirkštis padega medinę konstrukciją. Įgula veltui bando užgesinti gaisrą.
Liepsnos greitai praryja bokštą, o trys vyrai laikosi įsikibę uolos, kol atplaukia gelbėjimo valtis ir parplukdo juos į krantą. Po dvylikos dienų vienas jų miršta nuo apsinuodijimo – jis prarijo išsilydžiusio švino, kuriuo buvo dengtas stogas. Edistoną vėl užlieja mirtina tamsa.
Inžinierius bando trečią kartą
Dar vienas bokštas sunaikintas, bet „Trinity House“ nusprendžia nepasiduoti, nes ant kortos pastatyta daug vertingų krovinių ir žmonių gyvybė. Karališkoji draugija, telkianti aštriausius Didžiosios Britanijos protus, vienu balsu siūlo Johną Smeatoną – vyrą, galintį nugalėti Edistono rifą.
Smeatonas yra talentingas inžinierius. Savo karjerą pradėjo kaip išradėjas, sukūrė naujų navigacijos prietaisų ir šie netrukus tapo standartiniai karo laivyno laivuose. 1753 m., nesulaukęs nė 30-ies, jis tapo jauniausiu Karališkosios draugijos nariu per visą istoriją. Nuo prietaisų Smeatonas perėjo prie rimtesnių užduočių. Tuo metu, kai jam buvo pasiūlyta statyti švyturį Edistone, jis tiesė tiltą Šiaurės Anglijoje.
Smeatonas pirmiausia išstudijuoja pirmtakų darbus ir prieina prie išvados, kad abu jie pasirinko tinkamą kelią – svarbiausias statinio elementas yra tvirtas cokolis. Rudyardas elgėsi protingai suteikdamas bokštui lygų ir paprastą paviršių. 31-erių Smeatonas naudos kitokias statybines medžiagas ir patobulins konstrukcijos elementus. Jis susikrauna įrankius ir traukia Plimuto bei raudono lyg rūdys šchero link.
Smeatono bokštas nugali gamtą
1756 m. balandį Smeatonas pirmą kartą apsilanko Edistono rife, patobulina savo brėžinius ir išbando uolos tvirtumą. Grįžęs į žemyną skaičiuoja, kiek ir kokių medžiagų reikės statyboms.
Daugumą statybinių medžiagų Smeatonas gali gauti vietoje, nes aplink Plimutą po žeme plyti dideli granito ir kalkakmenio telkiniai. Jis įsigyja 50 tonų laivą „Neptune Buss“, kurį naudos kaip transporto priemonę. Laivas toks didelis, kad darbininkai galės jame miegoti ir negaiš laiko kasdien plaukiodami į Plimutą ir atgal.
Darbai „House Rock“ pradedami pirmosiomis 1756 m. rugpjūčio dienomis. Užuot tvirtinęs geležinius strypus uoloje, kaip darė Winstanley, Smeatonas liepia iškalti uoloje pakopas, kad ant jų būtų galima mūryti granito blokus. Be to, kiekvienoje pakopoje jis iškala įdubą, kad jos atitiktų statybinius blokus – kaip dėlionės detalės.
Skirtingai nei abu pirmtakai, Smeatonas nenaudoja įprasto skiedinio. Jis sukūrė naują, gerokai patvaresnį rišiklį – hidraulines kalkes, kurios kietėja po vandeniu ir yra atsparios bangų mūšai. Naudojant šį rišiklį, jam nebūtina cokolio juosti lankais, kaip darė Winstanley, ar apkalti medžiu, kaip darė Rudyardas. Vėliau atsparus Smeatono mišinys buvo patobulintas ir tapo šiuolaikiniu betonu.
Cokolis statomas lėtai. 1758 m. vasarą sumūrijama keturiolikta akmenų eilė ir statinys viršija didžiausią bangų aukštį. Sunkiausi darbai baigti, tad nuo šiol viskas vyks daug greičiau.
1759 m. pradžioje švyturys beveik pastatytas. Kol jame įrengiamos gyvenamosios patalpos, Smeatonas montuoja dar vieną naujovę. Naujasis Smeatono švyturys yra pirmasis Didžiosios Britanijos pastatas, turintis žaibolaidį.
Nuo statybos pradžios į „House Rock“ buvo atgabenta daugybė tonų medžiagų. Rugsėjo pabaigoje atplukdomas vienas paskutinių krovinių – dvi dėžės didelių vaškinių žvakių, kurias reikia įdėti į dideles žibinto žvakides.
1759 m. spalio 16 dieną tvirtame ir gražiame Smeatono švyturyje įžiebiamos 24 žvakės. Pagaliau Edistono rifas įveiktas. „House Rock“ šedevras pasauliui rodo, kaip reikia statyti statinius jūroje, o Smeatono idėjos panaudojamos dar daug kartų.
