„Iliustruotoji istorija“: riteriai buvo banditai
Žadėdamas Dievo atleidimą net didžiausiems nusidėjėliams, popiežius Urbonas II 1095 m. subūrė Vakarų Europos riterių kariuomenę vienam tikslui – apginti musulmonų persekiojamus krikščionis ir atkovoti Jeruzalę. Per beveik du šimtmečius buvo surengti aštuoni dideli kryžiaus žygiai į šventąjį miestą, du kartus jį pavyko paimti. Tačiau musulmonai kaskart grįždavo ir vėl atkovodavo Jeruzalę. 1270 m. surengtas aštuntasis ir paskutinis kryžiaus žygis baigėsi nesėkme.
Ričardas Liūtaširdis lėšas rinko visomis priemonėmis
Kai naujai karūnuotas Anglijos karalius Ričardas I Liūtaširdis 1189 m. atsiliepė į popiežiaus Urbono III kvietimą dalyvauti kryžiaus žygyje, jis pradėjo karalystės istorijoje neregėto masto lėšų rinkimo kampaniją.
Per vienus metus – nuo 1189 iki 1190 m. – Ričardas padvigubino metines karaliaus pajamas, kad galėtų finansuoti savo vadovaujamą kryžiaus žygį. Toks įspūdingas rezultatas pasiektas anaiptol nesąžiningomis priemonėmis: karalius nedorais būdais plėšė Anglijos aukštuomenę.
„Kiekvienas, neturėjęs to, ko jis reikalavo, akimirksniu atsidurdavo kalėjime, kur buvo verksmas ir dantų griežimas“, - rašo anglų kronikininkas Rodžeris Hovdenietis (m. 1201 m.).
„Viskas buvo parduodama – pareigybės, hercogystės, erlų titulai, šerifų titulai, pilys, miestai, žemė.“
Karalius per rekordinį laiką atleido iš pareigų 23 iš 27 Anglijos šerifų ir pardavė pareigybių už tūkstančius markių (markė – piniginis vienetas, lygus maždaug 250 g sidabro, – red. past.). Jis reikalavo mokėti milžiniškas sumas, kad bylos pasiektų karališkąjį teismą, ir nesibodėdavo pasisavinti vyskupo palikimą, jei šis, pavyzdžiui, mirdavo nepalikęs testamento.
Ričardas net leido škotams nusipirkti laisvę už 10 tūkstančių markių. Už surinktus pinigus karalius įsigijo 150 laivų ir daug maisto bei kitų atsargų trečiajam kryžiaus žygiui (1189–1192 m.): sūrio, džiovintų daržovių, kiaulių, pasagų ir kt. Visa tai kartu su kariuomene turėjo būti nuplukdyta į Šventąją žemę.
Kaip Ričardas I Liūtaširdis apiplėšė Angliją, yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kiek daug kainavo sprendimas atsiliepti į popiežiaus raginimą leistis į kryžiaus žygį. Istoriniuose šaltiniuose neretai minimi didžiuliai pinigai, kuriuos uolūs krikščionys Europos monarchai paaukodavo siekdami susigrąžinti Jeruzalę į krikščionių rankas. Kartais šie sprendimai turėdavo katastrofiškų padarinių.
infogram.com::iliustruotoji-istorija-juros-liga-ir-pasvinkes-vanduo-1g43mn7y79o32zy
Riteriai įkeisdavo savo turtą
Kryžiuočių kariuomenės branduolį sudarė riteriai. Paprastai dauguma jų būdavo iš Anglijos, Prancūzijos ar Vokietijos. Dažniausiai jie turėdavo susimokėti už kelionę į musulmonų pavergtą Šventąją žemę. Kad galėtų leistis į Šventąjį karą su solidžiu pinigų maišu maisto atsargoms įsigyti ir kitoms kelionės išlaidoms padengti, šie didikai dažnai turėdavo apkrauti savo valstiečius papildomomis rinkliavomis ir įkeisti beveik visą savo turtą.
Tačiau ir tada kryžiuočiai dažnai pritrūkdavo pinigų ir maisto atsargų, kol nukeliaudavo tris tūkstančius kilometrų nuo Vakarų Europos iki Šventosios žemės. Net Ričardo I Liūtaširdžio iždas išseko, ir jis buvo priverstas sustoti ir apiplėšti turtingus Kipro grūdų sandėlius, kad galėtų aprūpinti savo kariuomenę.
Buvo įprasta daugeliui kryžiaus žygio pėstininkų ir nešulinių gyvulių ištisas savaites kentėti alkį ir troškulį. Įprasta ir tai, kad kryžiaus žygiui vadovavę karaliai nuolat turėdavo sukti galvą, kaip rasti lėšų toliau žygiuoti.
Brangi kelionė jūra
Vien plaukimas į Šventąją žemę galėdavo sužlugdyti daugelį valdovų. Kai didelė prancūzų kariuomenė, praėjus daugiau kaip dešimtmečiui po Ričardo I Liūtaširdžio žygio, nusprendė leistis į ketvirtąjį kryžiaus žygį (1202–1204 m.), kelionei jūra stigo pinigų, ir tai turėjo baisiausių padarinių kryžiaus žygių istorijoje.
Prieš kelionę prancūzų kryžiuočiai 1201 m. nusiuntė derybininkus pas Venecijos valdovą dožą Enrico Dandolo, vyresnį kaip 90 metų. Tuo metu Venecija turėjo didžiausią laivyną Viduržemio jūroje.
„Pone, mes atvykome pas jus kilnių Prancūzijos baronų vardu, kurie stojo su kryžiaus vėliava, kad atkeršytų už Jėzui Kristui padarytą gėdą ir atkariautų Jeruzalę – jei Dievas panorės“, - tokiais žodžiais kryžiuočiai pradėjo kalbą, pasak kryžiaus žygyje dalyvavusio turtingo feodalo iš Prancūzijos Geoffroi de Villehardouino (apie 1150 – apie 1212 m.). Kryžiuočiai karštai maldavo dožą padėti aprūpinti laivyną, kuriuo galėtų nuplaukti iš Venecijos į Šventąją žemę. Senasis išmintingasis dožas paprašė savaitės pagalvoti ir vėliau išdėstė savo sprendimą. Tai rodo, kokių didelių finansinių išteklių reikėjo kryžiaus žygiams.
„Mes pastatysime transportinių laivų, kurie galėtų gabenti 4 500 arklių bei devynis tūkstančius ginklanešių, ir kitų laivų, kuriais galėtų plaukti 4 500 riterių ir 20 tūkstančių pėstininkų“, - pasakė dožas. Jis taip pat pažadėjo aprūpinti vyrus ir arklius atsargomis devyniems mėnesiams ir parūpinti laivyno apsaugą – 50 karinių galerų.
Laivų ir atsargų kaina buvo astronominė – 85 tūkstančiai markių, tai maždaug atitiko Anglijos ir Prancūzijos karalių visų metų iždo įplaukas kartu sudėjus. Sąskaita buvo tokia didelė, kad galop sužlugdė visą ketvirtąjį kryžiaus žygį.
Kruvinas kerštas
Sutartis su kryžiuočiais kardinaliai pakeitė Venecijos gyvenimą. Miesto laivų statytojams buvo liepta statyti laivus tik kryžiuočiams, dožas taip pat įsakė visiems keliaujantiems pirkliams likti uoste ir atsidėti kryžiaus žygiui. Venecijos pasiuntiniai apkeliavo Šiaurės Italiją ir nupirko ekspedicijai grūdų, pupelių, lęšių ir 16 775 amforas vyno.
Kai 1202 m. į Veneciją atvyko pagrindinės prancūzų pajėgos, kilo keblumų, nes prisistatė tik trečdalis iš žadėtųjų 33 500 vyrų. Staiga paaiškėjo, kad kryžiuočiams ne tik nereikia tokio milžiniško laivyno, kurį buvo užsisakę, bet kad jie nė neįstengia už jį susimokėti. Dožas buvo nepatenkintas.
VERSLO TRIBŪNA
2025 m. rugsėjo 22 d., Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos savaitės atidarymo dieną, Niujorke vyks išskirtinis renginys, skirtas Lietuvos, JAV ir tarptautinės gynybos pramonės partnerystei.
Kalbų mokymo lyderė KALBA.lt pradeda naują sezoną su inovacija, kuri Lietuvos rinkoje neturi atitikmens - KALBA Boost. Tai unikaliai KALBA ekspertų sukurta kalbų praktikavimosi platforma, paremta asmeniniu dirbtinio intelekto (DI) kalbos mentoriumi.
Kauno rajone pagreitį įgauna Norvegijos pramoginių laivų gamintojo „MAREX Boats“ plėtros projektas – gauta projekto ekspertizė ir pateikta visa projektinė medžiaga statybą leidžiančiam dokumentui gauti. Įgyvendinus 10 000 kv. m ploto laivų surinkimo gamyklos statybas, Lietuvoje bus galima gaminti dar didesnius pramoginius katerius, pasitelkiant pažangius technologinius procesus, o dalis energijos bus išgaunama iš geoterminių gręžinių.
Praėjusiais metais „Omberg Group“ tapo vienu iš TOP3 gyvenamojo būsto vystytojų Vilniuje, išplėtota komercinio NT kryptis Kaune. Vienas ryškiausių „Omberg Group“ indėlių Vilniuje – 21 aukšto „Skylum“ dangoraižiai ir populiariausiu 2024 metų projektu tapusios „Vyšnios“. Šiais metais per pirmą pusmetį „Omberg Group“ projektuose parduota daugiau kaip 180 butų – tai dvigubai geresnis rezultatas nei pernai.
Jis pareikalavo sumokėti, kiek kryžiuočiai buvo skolingi, kitaip jie negalėsią išvykti iš salos. Pakliuvę į bėdą kryžiuočiai surinko pinigų iš savo gretų ir pasiskolino, kiek galėjo, tačiau jiems vis dar trūko 36 tūkstančių markių. Pamatęs, kad kryžiuočiai neįstengs sumokėti skolos, dožas pateikė naują pasiūlymą: „Padarykime gerą darbą! Netoliese yra miestas, vadinamas Zara. Šio miesto gyventojai mums padarė daug blogo, todėl mano žmonės ir aš norime jiems atkeršyti“, – tokiais žodžiais, pasak kryžiaus žygio dalyvio, riterio iš Pikardijos Roberto de Clari, pradėjo kalbą senolis. Dožas pasiūlė kryžiuočiams užimti Zarą – dabartinį Zadarą Kroatijoje, turtingą prekybinį miestą, kad galėtų susimokėti skolą iš karo grobio. Šis pasiūlymas buvo gerai pasvertas, mat Zara buvo strategiškai svarbus Viduržemio jūros regiono miestas, 1183 m. iš venecijiečių perimtas vengrų.
Tai buvo negirdėta idėja. Zaros gyventojai ir jį valdę vengrai buvo katalikai, ir popiežius Inocentas III (1198–1216 m.) pagrasino atskirsiąs ir Veneciją, ir kryžiuočius nuo Bažnyčios, jei šie pulsią miestą. Tačiau iki ausų į skolas įklimpę kryžiuočiai nematė kitos išeities, kaip paklausyti dožo, ir 1202 m. lapkritį kryžiuočių kariuomenė nusiaubė Zarą: nugriovė miestą juosiančią gynybinę sieną, bokštus ir dalį pastatų.
Popiežius apkaltino, kad jie nuklydo paskui velnią ir „praliejo savo pačių bei brolių kraują demonams“, ir ekskomunikavo kryžiuočius.
infogram.com::iliustruotoji-istorija-kai-issekdavo-atsargos-tekdavo-plesikauti-1ggk266w6k4k2n0
Skerdynės Konstantinopolyje
Zaros nusiaubimu sumaištis nesibaigė. Ketvirtajam kryžiaus žygiui vis dar trūko pinigų ir maisto atsargų, kai Bizantijos princas Aleksijus atvyko su drąsiu pasiūlymu: jei kryžiuočiai padės princui pašalinti jo dėdę Aleksijų III Angelą, kuris 1195 m. pasiglemžė Konstantinopolio sostą, tada tapęs imperatoriumi Aleksijus pajungs karalystės Ortodoksų bažnyčią Romos popiežiaus valdžiai, dosniai atsilygins kryžiuočiams ir pats prisidės prie kryžiaus žygio.
Dožui Dandolo, aršiam Aleksijaus dėdės priešui, šis pasiūlymas patiko. Kryžiaus žygio vadai buvo priversti sutikti su nelabai šventa misija. Netrukus kryžiuočių kariuomenė, turinti atkovoti Jeruzalę iš musulmonų, žygiavo prieš vieną svarbiausių krikščioniškųjų miestų.
Išvydęs galingą kryžiuočių kariuomenę, Aleksijus III Angelas pabėgo, tačiau kai tapęs naujuoju imperatoriumi princas Aleksijus nesumokėjo žadėtų pinigų, 1204 m. balandį kryžiuočiai nusiaubė Konstantinopolį.
Bizantijos raštininkas, Efeso metropolitas Mikalojus II (apie 1163 – apie 1216 m.) taip aprašė kryžiuočius: „...pamišę, kraujo ištroškę kariai plėšė švenčiausias vietas ir trypė šventenybes. Jie skerdė naujagimius, žudė doras matronas, plėšė drabužius nuo pagyvenusių moterų, žagino senas moteris ir kankino vienuolius.“
infogram.com::iliustruotoji-istorija-vandens-trukumas-vare-is-proto-1g9vp1878q6e24y
Imperatorius įvedė tvarką
Galbūt Konstantinopolio skerdynių atgarsiai vis dar gąsdino Šv. Romos imperijos imperatorių Frydrichą II, kai jis nusprendė leistis į šeštąjį kryžiaus žygį (1228–1229 m.). Šiaip ar taip, imperatorius ėmėsi priemonių, kad jo kryžiaus žygis nesibaigtų chaosu ir nekaltųjų žudynėmis.
Frydrichas tiesiog pasiūlė riteriams, kurie nori juo sekti, sumokėti už kelionę iš imperatoriaus iždo – rezultatas buvo įspūdingas. Kryžiuočių kariuomenė atkeliavo į Šventąją žemę, kaip planuota, ir pakeliui neužpuolė nekaltų žmonių. Vėliau Frydrichui pavyko beveik be kraujo praliejimo susiderėti su Egipto sultonu al Kamilu dėl Jeruzalės perėmimo.
