„Iliustruotoji istorija“: ugnikalnio išsiveržimas Martinikoje
Beveik 1 400 metrų aukščio ugnikalnis Pelė stūkso už šešių kilometrų nuo miesto. Rusenantis kalnas kelia nerimą Edwardui Freemanui. Jau keletą savaičių pelenai krinta ant miesto, kuriame kapitonas planavo nuleisti savo garlaivio „SS Roddam“ inkarą. Laivui siūbuojant kiek atokiau nuo Martinikos krantų, kapitonas mąsto apie susidariusią padėtį.
Vis dėlto kapitoną apramina Sen Pjero krantinėje prisišvartavę laivai. Į krantą išlipę jūrininkai geriau žino, kas dedasi. Tikriausiai grėsmė nedidelė, jeigu jie neišplaukia iš uosto. Jis samprotauja, kad nestipriai išsiveržęs ir paskleidęs pelenų lietų ugnikalnis veikiausiai nurimo. Freemanas pasitaria su šturmanu ir nusprendžia plaukti kranto link.
Plaukiant pro dūmus, besiveržiančius iš ugnikalnio kraterio, išnyra saulė. Edwardas Freemanas mėgaujasi saulės nutviekstos gražiosios Sen Pjero katedros vaizdu. Plazdančios vėliavos kapitonui rodo, kad jis turi nuleisti inkarą pietinėje miesto uosto dalyje.
Šį Šeštinių rytą krantinėje ir Sen Pjero gatvėse – neįprasta ramybė. Arklių traukiamų vežimų ir ryte skubančių žmonių žingsnių garsą slopina žemę nuklojęs pelenų sluoksnis. Keista, bet miestas atrodo idiliškai, ypač kai katedros bokšto varpai ima mušti pusę aštuonių ir kviesti miesto tikinčiuosius į rytines mišias. Akimirką Freemanas džiaugiasi nepaprastai gražiu vaizdu. Kapitonas neįtaria, kad netrukus šis ramus rytas virs tikru pragaru ir kad Sen Pjero varpai skamba paskutinį kartą.
Prancūzų rojui kyla grėsmė
Sen Pjero uostamiestis yra gražus ir gyvybingas prekybos miestas, dar vadinamas Mažuoju Rytų Indijos Paryžiumi. Martinikos salą nuo 1635-ųjų – kai saloje išsilaipino 150 prancūzų ekspedicija – valdo prancūzai. Nuo tada Sen Pjeras yra ekonominis ir kultūrinis salos centras. Paryžiuje yra Eliziejaus laukai, o Sen Pjere – Viktoro Hugo gatvė. Tai puošnių parduotuvių gatvė, viliojanti gausiomis prekėmis, kurias per Atlanto vandenyną plaukiojantys laivai atplukdo iš Paryžiaus.
Populiariame mieste 1902 m. gyvena apie 27 tūkstančius žmonių, apie ketvirtadalis jų yra atvykę iš Prancūzijos.
Kraštas derlingas ir vešlus, nes iš kalno Pelė trykšta per 20 šaltinių ir aprūpina miestą gėlu vandeniu.
Sen Pjeras yra tikras atogrąžų rojus, tačiau idiliškas fasadas slepia nuolatinį pavojų. Iš kalno ne tik teka gyvybės šaltiniai, kalnas yra veikiantis ugnikalnis ir gali sunaikinti Sen Pjerą bei visus kaimelius, esančius salos šiaurės vakaruose. Prancūzų kolonistai visada žinojo, kad kalnas, vietinių pramintas Ugnies kalnu, kelia grėsmę.
Ugnikalnis buvo išsiveržęs 1792 m. ir 1851 m., tačiau išsiveržimai buvo nestiprūs, žuvo nedaug žmonių.
Žmonės bėga į miestą
Seniausi Sen Pjero gyventojai dar prisimena prieš pusę amžiaus vykusį išsiveržimą, todėl kai 1902 m. balandžio 23 dieną ugnikalnis ima dundėti ir drebinti žemę, daugelis žmonių sunerimsta. Iš kraterio veržiasi pilkšvi pelenai ir garai, o aštri sieros smarvė nustelbia pakrantės miestui būdingą tyrą jūros orą.
Netoli Sen Pjero esančių kaimelių gyventojai jaučiasi nesaugūs, todėl susikrauna mantą ir keliauja į Sen Pjerą, nes šis yra toliau ugnikalnio. Vingiuotose miesto gatvelėse kasdien daugėja šurmulio, naktį pabėgėliai sėdi atsirėmę į vėsias namų sienas arba atsargiai gulasi ant plikos žemės ir stengiasi kiek nusnausti.
Pelenų lietus ir sieros smarvė stiprėja. Netrukus norėdami apsisaugoti žmonės pradeda rištis sudrėkintas kaklaskares ant burnos ir nosies. Tačiau iš Sen Pjero išvyksta nedaugelis. Didžiausią rūpestį gyventojams kelia ne rusenantis ugnikalnis, o tai, kad miestą užplūdus pabėgėliams ima trūkti maisto. Be to, valdžia ramina gyventojus plakatuose ir laikraščių straipsniuose skelbdama, kad Sen Pjere negresia joks pavojus. Gegužės 7-ąją vietos laikraštis rašo, kad lava nepasieks miesto ir išsiveržimas „gali būti pavojingas tik tose vietose, kurios yra nukentėjusios anksčiau“, t. y. arčiausiai ugnikalnio esančiose teritorijose.
Mirtis skrieja 55 m/s greičiu
Gegužės 8-osios ryte 19 laivų lengvai sūpuojasi Sen Pjero uoste. Tai daugiausia prekiniai laivai. Kaip „SS Roddam“, jie plukdo europietiškas prekes į Karibų salose esančias kolonijas. Stovėdamas ant savo laivo denio Edwardas Freemanas mato, kad šią šventą dieną kitų transatlantinių laivų įgulos savo laivus yra išpuošusios vėliavėlėmis nuo laivapriekio iki laivagalio. Kapitonas nedelsdamas įsako savo įgulai padaryti tą patį. Aukštaūgis kapitonas rūpinasi savo 88 metrų ilgio geležiniu laivu ir mano, kad „SS Roddam“ turi atrodyti ne prasčiau už kitus, nors juo plaukia ne keleiviai, o 24 vyrų įgula.
Laikrodžiui dar neišmušus aštuntos, vėliavos jau iškeltos, o uniformą dėvintis Freemanas žingsniuoja trapu pasikalbėti su uosto agentu. Vos spėja kapitonas paspausti jam ranką, ir Sen Pjero ryto ramybę sudrumsčia žemę bei pastatus drebinantis sprogimas. Freemanas, kaip visi mieste ir laivuose esantys žmonės, pažvelgia į ugnikalnį Pelė ir pamato, kad šis išsiveržė – į orą kyla pelenų ir garų debesys. Tačiau blogiausia, kad sprogimas pramuša kalno šoną ir tiesiai Sen Pjero link ima veržtis pražūtinga, rūkstanti ir deganti lavina.
Freemanas skuba į laivą, o karšta lavina ritasi uosto link 55 metrų per sekundę greičiu. Kai kuriuose laivuose keleiviai ir jūrininkai iš siaubo suakmenėję žiūri į artėjančią baisią ugnies ir dūmų masės jėgą. Mieste kyla sąmyšis, gatves užlieja išsigandusių žmonių klyksmas. Kapitonas Freemanas neabejoja dėl pavojaus ir negaišta nė sekundės: nuo trapo lekia į „SS Roddam“ šturmano kabiną, kurioje laikomi laivo žemėlapiai ir prietaisai. Freemanas susigūžia nedidelės uždaros patalpos kampe ir girdi, kaip jo vyrai laksto po denį ieškodami slėptuvės. Netrukus girdėti tik vienas kurtinamas garsas, kai virš laivo pliūpteli degančių dujų, apsilydžiusių akmenų ir pelenų debesis.
Aukos klykia kaip paukščiai
Kai vulkaninė masė įsiveržia į uostą, „SS Roddam“ patiria stiprų smūgį ir tik per plauką 1 506 tonas sveriantis laivas neapvirsta ant šono. Po akimirkos viskas nusidažo juodai, tik tirštoje dūmų masėje žėri uolienos ir įkaitę akmenų bei purvo grumstai. Jie talžo laivo dalis, o beprotiškas karštis išlydo beveik viską, kas yra ne iš geležies. Iš pradžių Freemaną saugo šturmano kabinos sienos, bet netrukus įkaitusi vulkaninė masė ima veržtis pro plyšius ir limpa kapitonui prie rankų bei veido. Jausmas, lyg trintum odą iki raudonumo įkaitusiomis metalo dulkėmis. Nors Freemanui nepakeliamai skauda, girdėdamas denyje esančių žmonių šauksmą jis suvokia, kad kiti patiria dar didesnį skausmą.
„Keisti nežmoniški garsai, lyg klyktų į pavojų patekę paukščiai. Žinojau, kad tai dega ir virsta pelenais žmonės, bet nei aš, nei kas nors kitas negalėjome nieko padaryti“, – vėliau prisiminė jis.
Po kurio laiko karštis šturmano kabinoje tampa nebepakeliamas, dūmai troškina, todėl kapitonas priverstas išeiti ant denio. Jis žino, kad vienintelis būdas išgyventi – kautis su visą laivą apėmusiomis liepsnomis.
Ugnikalnis tebesispjaudo degančiais akmenimis ir grumstais, tačiau įkaitusi lavina nusilpo. Nors rūkas tirštas, degančių laivų ir miesto pastatų šviesoje Freemanas apgraibomis randa kelią. Su kiekvienu metru denio vaizdas vis labiau šiurpina sužeistą kapitoną. Jūrininkai negyvi. Vieni jau suanglėję, kiti – sustingę, o liepsnos vis dar laižo jų kūnus. Freemanas girdi, kaip tyška vanduo: kažkas iš „SS Roddam“ ir kitų šalia esančių laivų krinta į jūrą. Tai mirštantys jūrininkai iš paskutiniųjų ropščiasi per bortą, kad kuo greičiau nuskęstų ir baigtų savo kančias. Kiti, suparalyžiuoti skausmo, bando šaukti, bet karštos ugnikalnio dujos apdegino jiems burnas, gerkles ir jie nebeišleidžia jokio garso. Kitų veidai taip nudegę, kad nebeįmanoma atpažinti.
Freemanas žvalgosi po denį ir vis dėlto atpažįsta laivo inžinierių. Kapitonas nedelsdamas įsako inžinieriui bėgti į laivapriekį ir nudaužti inkaro grandinę, bet jūreivis tik žvilgsniu atsiprašo viršininko ir dejuodamas sušnabžda negalintis pajudinti galūnių – jos pernelyg apdegusios.
Freemanas beviltiškai dairosi pagalbos. Staiga kiek prasisklaidžiusiuose dūmuose pamato, kad įkaitusioje masėje „SS Roddam“ pametė inkarą ir dreifuoja tolyn nuo kranto. Pro dūmus jis taip pat pamato vaizdą, kurio niekada nepamirš.
VERSLO TRIBŪNA
2025 m. rugsėjo 22 d., Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos savaitės atidarymo dieną, Niujorke vyks išskirtinis renginys, skirtas Lietuvos, JAV ir tarptautinės gynybos pramonės partnerystei.
Kalbų mokymo lyderė KALBA.lt pradeda naują sezoną su inovacija, kuri Lietuvos rinkoje neturi atitikmens - KALBA Boost. Tai unikaliai KALBA ekspertų sukurta kalbų praktikavimosi platforma, paremta asmeniniu dirbtinio intelekto (DI) kalbos mentoriumi.
Kauno rajone pagreitį įgauna Norvegijos pramoginių laivų gamintojo „MAREX Boats“ plėtros projektas – gauta projekto ekspertizė ir pateikta visa projektinė medžiaga statybą leidžiančiam dokumentui gauti. Įgyvendinus 10 000 kv. m ploto laivų surinkimo gamyklos statybas, Lietuvoje bus galima gaminti dar didesnius pramoginius katerius, pasitelkiant pažangius technologinius procesus, o dalis energijos bus išgaunama iš geoterminių gręžinių.
Praėjusiais metais „Omberg Group“ tapo vienu iš TOP3 gyvenamojo būsto vystytojų Vilniuje, išplėtota komercinio NT kryptis Kaune. Vienas ryškiausių „Omberg Group“ indėlių Vilniuje – 21 aukšto „Skylum“ dangoraižiai ir populiariausiu 2024 metų projektu tapusios „Vyšnios“. Šiais metais per pirmą pusmetį „Omberg Group“ projektuose parduota daugiau kaip 180 butų – tai dvigubai geresnis rezultatas nei pernai.
Sen Pjeras – mažasis Vest Indijos Paryžius – beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus. Spalvingos miesto gatvės, kuriose buvo prekiaujama prabangiomis europietiškomis prekėmis, pajuodo, viskas, kas buvo iš medžio, virto plėnimis, liko tik plikos mūrinių pastatų sienos. Mieste siaučianti ugnis pamažu pribaigia, kas dar liko gyva po tūkstančio laipsnių karščio ugnikalnio lavinos. Jėgų turintys gyvieji – kai kurie tebedegantys – bėga uosto link. Jie tikisi vandeniu užgesinti liepsnas ir numalšinti skausmą. Kapitonas Freemanas nustėręs mato, kaip šimtai gyventojų šoka į jūrą ir dar baisiau šaukia iš skausmo. Lavina taip įkaitina vandenį, kad šis beveik verda. Vienas po kito nelaimėliai pasiduoda ir panyra po vandeniu.
Kapitonas valdo laivą alkūnėmis
Freemanas nenori, kad jį ištiktų miestiečių likimas, ir savo pareiga laiko išgelbėti nevaldomą jūroje dreifuojantį laivą. Ugnis gerokai apgadino „SS Roddam“. Laimė, kapitonas randa šešis vyrus, kurie slėpėsi žemutiniame garlaivio denyje, kai mirtina ugnikalnio Pelė lavos banga ritosi per uostą. Jie gyvi ir pasiruošę kovoti.
Du išgyvenę mechanikai visomis išgalėmis stengiasi paleisti garlaivio mašinas, o kiti jūrininkai laksto po „SS Roddam“ denį ir bando užgesinti ugnį. Iš dangaus tebelyja pelenais, todėl vyrams sunku orientuotis. Tačiau liepsnojantys miesto pastatai ir šalia esantys laivai apšviečia laivą, tad įgulos nariai velka degančias laivo dalis ir meta per bortą į vandenį. Ugnis įsiplieskusi kajutėse ir kitose laivo dalyse. Jūrininkai pila ant jų vandenį, kad liepsnos neplistų.
Freemanas stoja prie laivo vairo. Britas lengviau atsikvepia, kai pagaliau pavyksta priversti ugnikalnio akmenų apgadintą laivą klausyti. Freemanas pasilenkia į priekį ir įstato alkūnes tarp medinių vairo stipinų. Tik taip jis gali sukioti vairą, nes rankos ir riešai nudegę iki pat kaulų. Skausmas nepakeliamas, bet jis negali pasiduoti – reikia gelbėti laivą.
Lydosi padai
Praėjo valanda, kai ugnikalnis išsiveržė, tačiau karštis svilina kaip pirtyje. Stovėdamas prie vairo Freemanas pajunta, kad jam dega pėdos, lyg stovėtų ant įkaitusių iki raudonumo pirties akmenų. Žvilgteli žemyn ir pamato, kad batų padai išsilydę, o gumos likučiai prilipę prie denio paviršiaus. Jis jūreiviui įsako atnešti porą storų sniegbačių, kuriuos įsigijo žiemą lankydamasis Vokietijoje. Kapitonas apsiauna batus ir nespėja pasidžiaugti užplūdusiais jausmais, kai iš uosto plaukiantį „SS Roddam“ ištinka naujos negandos. Staiga ima šaukti siaubo apimtas jūrininkas: „Laivas vos už kelių kabeltovų (ilgio vienetas, 1 kabeltovas (cab) lygus 185,2 m – red. past.)!“
Freemanas iškart pamato už laivo kylančias liepsnas ir pats nesuvokia, kaip pavyksta „SS Roddam“ praplukdyti pro degantį krovininį ir keleivinį laivą „SS Roraima“. Freemanas ir jo vyrai plaukia taip arti kito britų garlaivio, kad jaučia nuo degančio denio sklindantį karštį ir girdi veriančius keleivių riksmus.
Vėliau Freemanas apie tai pasakojo: „Iš visų pusių buvo girdėti dejonės, keiksmai ir pagalbos prašymas. Tačiau negalėjau padaryti nieko kito, kaip tik gelbėti savo laivą.“
Kaip sužeistas žvėris metras po metro plaukia „SS Roddam“ iš uosto pro dūmų, pelenų, ugnies ir raudų pragarą. Už garlaivio tamsoje lieka griuvėsių krūva virtęs Sen Pjeras. Sugriuvę namai, sunaikintos bažnyčios, net miesto pakraštyje stovėjęs 20 metrų švyturys virto trijų metrų aukščio nuolaužų krūva. Iš medžių, krūmų ir gėlių teliko pelenai. Ant žemės guli sudegusių žmonių palaikai, panašūs į suanglėjusius medžių kamienus. Žmonių veidai neatpažįstamai sudarkyti.
Uoste dega 18 laivų, aplink juos plūduriuoja negyvi – sudegę arba išvirę – žmonės. „SS Roddam“ – vienintelis iš uosto ištrūkęs laivas. Kapitonui Freemanui sunku patikėti savo sėkme.
„Mano laivui per stebuklą pavyko pabėgti. Ugnis buvo apėmusi medines kajutes, tiltelį ir didelę dalį denio. Mums, likusiems gyviems, sunkiai sekėsi kovoti su liepsnomis“, – vėliau pasakojo Edwardas Freemanas.
Išgyvenęs kapitonas išsilaipina krante
„SS Roddam“ plaukia iš Sen Pjero įlankos ir temperatūra tolygiai krinta. Iš ugnikalnio kraterio tebesiveržia dūmai, tačiau netrukus virš Edwardo Freemano ir jo vyrų sūkuriuos tik „SS Roddam“ kamino dūmai. Įgulos nariai trokšta gryno jūros oro, bet vos įkvėpę pradeda dusti ir kosėti, nes keletą pastarųjų valandų kvėpavo ugnikalnio dulkėmis.
Nusiraminę, kad gaisras laive užgesintas, o garo variklis – veikia, išgyvenę jūrininkai pagaliau ima energingai rūpintis denyje gulinčiais draugais. Vaizdas – liūdnas. Dešimt bičiulių, kurie neiššoko už borto, guli ant denio nerodydami jokių gyvybės ženklų. Atrodo, kad nuo jų kūnų drabužiai ir oda būtų nuplėšti. Nekyla abejonių, kad paskutinės gyvenimo sekundės jiems buvo siaubingos. Dar du įgulos nariai bando giliai įkvėpti ir atsigerti, bet nepavyksta, nes yra baisiai sužaloti. Akivaizdu, kad kitos dienos jie nesulauks.
Kapitonas Freemanas stovi prie vairo ir stengiasi nenukrypti nuo kurso, vedančio į Sent Lusiją. Navigacijos įranga sudegusi, tačiau vyrui pavyksta nuplaukti tiesiai į pietus. Po penkių atviroje jūroje praleistų valandų tolumoje išnyra britų kolonijinė sala.
Plaukdamas paskutinį kelio ruožą iki Kastrio uostamiesčio, esančio Sent Lusijos šiaurės vakaruose, storu sluoksniu pilkų ugnikalnio pelenų nuklotas „SS Roddam“ labiausiai primena laivą vaiduoklį. Nuo geležinio korpuso dažai nusilupę, tik šonuose kabo atšokę likučiai. Nuo laivo sklinda stiprus suodžių kvapas ir kutena į Kastrio prieplauką plūstantiems smalsuoliams nosis. Jie dar nežino, kas nutiko gretimoje saloje.
Denyje esantys išgyvenę jūrininkai nekreipia dėmesio į smarvę. Jie dar negali patikėti, kad „SS Roddam“ paspruko nuo mirtino Pelė sprogimo ir kad po kelių akimirkų saugiai stovės ant tvirtos žemės.
Išjungiamas beveik aštuonias valandas veikęs „SS Roddam“ garo variklis, ir kai Edwardas Freemanas patraukia alkūnes nuo laivo vairo, pamažu nurimsta triukšmingas laivasraigtis. Kapitonas lėtai ir sunkiai velka kojas deniu. Prieplaukoje susirinkę žmonės suglumę stebi kiekvieną aukšto vyro žingsnį. Jo veidas sutinęs ir nusėtas pūslėmis, nudegimo žaizdomis, akių beveik nematyti pro sutinusius vokus. Žengdamas pirmuosius žingsnius iš laivo, nusilpęs kapitonas beveik užgriūva ant kelių uoste stovinčių vyrų. Besibūriuojantieji atsargiai prilaiko kapitoną, stengdamiesi nespausti apdegusių jo rankų ir plaštakų.
„Kas atsitiko? Kas jūs? Iš kur atplaukėte?“ – nustebusi minia apiberia kapitoną klausimais. Pavargęs Edwardas Freemanas lėtai prasižioja ir džeržgiančiu nuo dūmų balsu išlemena: „Aš atplaukiau... iš pragaro!“
„SS Roddam“ įgulą sudarė 24 vyrai. Katastrofą pergyveno septyni, įskaitant kapitoną. Edwardas Freemanas už pasiaukojimą buvo apdovanotas draudimo bendrovės „Lloyd’s of London“ medaliu ir sidabrine Didžiosios Britanijos vyriausybės taure. Po dvejų metų per audrą jis bandė išgelbėti amerikiečių laivo įgulą ir vėl buvo apdovanotas už didvyriškumą. 1928 m. kapitonas Freemanas išėjo į pensiją. „SS Roddam“ buvo atnaujintas ir plaukiojo, kol nuskendo 1905 metais.
