100 metų nuo caro mirties: paskutinės Nikolajaus II šeimos valandos

Publikuota: 2018-07-21
Bolševikai carą, carienę, sosto įpėdinį Aleksejų ir keturias 17–22 metų amžiaus caraites, taip pat šeimos gydytoją, virėją, kamerdinerį ir kambarinę – iš viso 11 asmenų – pasmerkė mirčiai. „Wikimedia Commons“ nuotr.
Bolševikai carą, carienę, sosto įpėdinį Aleksejų ir keturias 17–22 metų amžiaus caraites, taip pat šeimos gydytoją, virėją, kamerdinerį ir kambarinę – iš viso 11 asmenų – pasmerkė mirčiai. „Wikimedia Commons“ nuotr.
 

Revoliucijos vadas Vladimiras Leninas nori, kad nuverstasis Rusijos imperatorius ir caras Nikolajus II už nusikaltimus liaudžiai atsakytų teisme. Tačiau didelė monarchą palaikanti kariuomenė baigia užimti visą šalį, bolševikų dienos suskaičiuotos. Nedidelė vyrų grupelė iš Uralo pasiunčiama nužudyti Nikolajaus II ir jo šeimos. Visa tai nutiko lygiai prieš 100 metų.

Pirmasis pasaulinis karas Rusijai darosi pražūtingas. Žuvo 3,3 milijono kareivių ir civilių, milijonai kenčia badą nutrūkus maisto tiekimui. Šalis žlunga, tad 1917 m. kovo 15 dieną imperatorius ir caras Nikolajus II priverčiamas atsistatydinti.

Sostą jis nori perleisti broliui Michailui, kad nenutrūktų 304 metus trukęs Romanovų dinastijos valdymas, tačiau nespėja, nes šalies vairą į savo rankas perima Laikinoji vyriausybė, o monarcho šeimai skiriamas namų areštas, vėliau, 1917 m. rugpjūtį, ji išvežama į Sibirą.

Naujoji Rusijos vyriausybė nutaria tęsti karą su Vokietija. Šis sprendimas turi lemtingų padarinių, mat pavargę nuo karo Rusijos žmonės vis labiau remia bolševikus. 1917 m. lapkričio 7 dieną, įvykdę valstybės perversmą, jie paima valdžią, o 1918 m. kovo 3 dieną Vladimiras Leninas su Vokietija sudaro taikos sutartį. Nikolajaus II šeimai skiriamas namų areštas.

Po bolševikų perversmo imperatoriaus šalininkai pradeda pilietinį karą. Jie sulaukia paramos iš daugelio valstybių, tarp jų Prancūzijos, Anglijos ir JAV – visos jos siunčia karinių pajėgų į Rusiją. Vakarų valstybės su nerimu stebi bolševikų pažangą ir trokšta, kad Rusija vėl stotų į karą su Vokietija.

Iš pradžių imperatorių palaikanti kariuomenė ima viršų ir atkovoja valdžią didelėse šalies teritorijose. Tuomet bolševikai 1918 m. balandžio pabaigoje nutaria perkelti monarcho šeimą į savo citadelę – Jekaterinburgą, į rytus nuo Uralo kalnų.

1918 m. birželio 18 d., apie pietus

Jekaterinburgas. Nikolajų II palaikanti kariuomenė artėja prie miesto, kuriame įkalinta jo šeima. Patys to nenutuokdami, jie stumia monarcho šeimos gyvybes į pavojų.

Caraitė Anastasija švenčia gimimo dieną. Atsistatydinusio caro Nikolajaus II dukteriai sukanka septyniolika. Graži jauna mergina kaip visada energinga. Caro šeimos virėjas Ivanas Charitonovas padeda Anastasijai iškepti duonos, ji patiekia duonos šeimai prie pietų stalo. Pietaujama Ipatjevo namo, kuriame jie įkalinti, antrame aukšte. Namas taip vadinamas, nes buvo konfiskuotas iš karo inžinieriaus Nikolajaus Ipatjevo. Anastasijos motina carienė Aleksandra mano, kad duona nuostabi, o Nikolajus II teištaria „nebloga“.

Pavalgius, šeimai leidžiama išeiti į sodą pakvėpuoti grynu oru. Vienintelis monarcho sūnus, trylikametis Aleksejus, išstumiamas vežimėlyje. Jis serga hemofilija, jo koja baisiai ištinusi dėl sutrenkto kelio.

„Visi kartu pabuvome valandėlę, buvo labai karšta. Alyvos ir sausmedžiai gražūs, bet sodas baisiai apleistas“, – rašo carienė Aleksandra dienoraštyje.

Birželio 20 d., 07.00 val.

Jekaterinburgas. Nikolajui II ištikimas karininkas nori padėti šeimai pabėgti.

Netoliese esančio vienuolyno vienuolės sargybiniams prie Ipatjevo namo atneša krepšį su maistu. Krepšys skirtas caro šeimai, tačiau atiduodamas sargybos virėjui. Išvyniojęs maistą, jis randa laišką, paslėptą grietinėlės butelio kaklelyje. Laišką perduoda namo komendantui Aleksandrui Avdejevui, o šis tuoj pat pasiunčia žinią kariniam komisarui Filipui Gološčiokinui į Uralo darbininkų, kareivių ir valstiečių deputatų tarybą. Laiške parašyta:

„Būkite pasiruošę bet kurią valandą, dieną ir naktį. Nubraižykite jūsų dviejų kambarių, baldų ir lovų išdėstymo planą. Praneškite, kada gulatės miegoti. Artimiausias naktis tarp 02.00 ir 03.00 val. kas nors iš jūsų turi budėti. Maloniai laukiame atsakymo.“

Laiškas anonimiškas. Tik užsimenama, kad siuntėjas yra rusų kariuomenės karininkas.

Bolševikai išsigąsta, kad kažkas siekia išlaisvinti caro šeimą. Reikalą tirti nedelsiant pavedama ČK – ypatingajai slaptajai policijai, tačiau rezultatų nėra. Laiško autorius lieka nežinomas.

Birželio 29 d., po pietų

Jekaterinburgas. Uralo taryba nutaria nubausti Nikolajų II ir visą jo šeimą mirties bausme.

Dešimt vyrų stovi aplink apvalų blizgantį stalą viešbučio „Amerikanskaja Gostinica“ kambaryje Nr. 3. Tai prabangiausias viešbutis mieste, su marmurinėmis grindimis ir palmėmis fojė. Tie vyrai – Uralo tarybos nariai, atsakingi už Nikolajų II ir jo šeimą, įkalintą vos už kelių gatvių nuo čia.

Susirinkimo dalyviai paskubomis apsikeičia naujienomis ir nuomonėmis apie karinę padėtį. Pilietiniame kare bolševikams nesiseka. Raudonoji armija traukiasi, o imperatorių remianti kariuomenė dabar vos už 50 kilometrų nuo miesto. Tolumoje jau girdėti jos patrankų griausmas. Niekas rimtai netiki galimybe išlaikyti Jekaterinburgą.

Susirinkimo darbotvarkėje – tik vienas punktas. Taryba turi nuspręsti caro likimą. Jokiomis aplinkybėmis negalima leisti, kad kontrrevoliucionieriai jį išvaduotų, nes jis taps natūraliu jų vienijimosi centru. Maža to, Nikolajus II yra bolševikų priešas Nr. 1. Jie trokšta atkeršyti caro režimui už valstiečių ir darbininkų išnaudojimą, trėmimą į Sibirą, už caro slaptosios policijos kankinimus ir žudymus.

Vyrų diskusija trumpa. Sekretorius Grigorijus Safarovas popieriuje užrašo bendrą rezoliuciją:

„Uralo taryba kategoriškai atsisako prisiimti atsakomybę už Nikolajaus Romanovo evakavimą į Maskvą, kaip buvo siūlyta anksčiau. Mūsų nuomone, jį būtina likviduoti. Kartu turi būti likviduota jo šeima ir tarnai, kurie pasirinko likti su juo.“

Taip caras, carienė, sosto įpėdinis Aleksejus ir keturios 17–22 metų amžiaus caraitės, taip pat šeimos gydytojas, virėjas, kamerdineris ir kambarinė – iš viso 11 asmenų – pasmerkiami mirčiai.

Uralo tarybos karinis komisaras Filipas Gološčiokinas iškart išvyksta į Maskvą gauti bolševikų vado Vladimiro Lenino pritarimo.

Liepos 3 d., vakaras

Kremlius, Maskva. Leninas neturi laiko galvoti apie imperatoriaus šeimos likimą. Jis deda visas pastangas grėsmingam maištui sostinėje atremti.

Gološčiokinas ką tik atvyko į Maskvą su Uralo tarybos rezoliucija kišenėje. Reikalas rimtas, todėl jis tikisi, kad bus iškart pakviestas pas Leniną. Tačiau bolševikų vadas per daug užsiėmęs, kad priimtų žmogų iš Jekaterinburgo.

Iš principo Leninas palaiko teisminį procesą, kuriame į viešumą būtų iškelti visi caro valdžios nusikaltimai liaudžiai. Be to, jis caro šeimą vertina kaip stipriausią kozirį, kuriuo galės pasinaudoti žaidime su vokiečių imperatoriumi Vilhelmu II, su kuriuo Rusijos vardu buvo sudaręs taikos sutartį ir dėl to netekęs Rusijos nemažos teritorijos. Vokietijos imperatorius yra caro pusbrolis ir pareikalaus šeimą išlaisvinti.

Leninas šiuo klausimu dar nėra iki galo apsisprendęs, tačiau jam aišku, kad, jeigu netrukus nepavyks mobilizuoti dar 100 tūkst. savanorių į Raudonąją armiją, bolševikai pavėluos. Jis buvo sakęs kariuomenės vadui Levui Trockiui: „Teismo procesas prieš carą – puiki mintis, jeigu tai bus įmanoma. Bet galbūt mes neturime laiko.“

Ir monarchistai, ir socialistai, ir anarchistai, ir socialdemokratai priešinasi bolševikų valdžiai, tad Rusijos sostinėje bręsta maištas. Maža to, monarchą palaikančios jėgos kontroliuoja Sibiro geležinkelį ir sparčiai juda Jekaterinburgo link. Ne, Leninas neturi laiko. Uralo tarybos pasiuntiniui teks tenkintis pokalbiu su jo dešiniąja ranka Jakovu Sverdlovu.

Per pokalbį Gološčiokinas reikalauja pašnekovo duoti konkretų atsakymą. Ar mirties bausmei bus pritarta, ar ne? Jakovo Sverdlovo nuomone, reikia atsiklausti Lenino. Pagaliau Sverdlovas pas jį nueina, bet be Gološčiokino. Leninas vis dar primygtinai siūlo teismo procesą: „Mes turime išsiaiškinti, kiek revoliucionierių jis leido pakarti ir kiek dar jų žuvo lageriuose“, – trumpai nukerta jis.

Šią minutę jis nepriims sprendimo dėl Uralo tarybos rezoliucijos.

Liepos 4 d.

Ipatjevo namas, Jekaterinburgas. Apsileidęs, prasigėręs namo komendantas Aleksandras Avdejevas be įspėjimo pakeičiamas patikimesniu asmeniu.

Vadovavimą namui perima 40 metų amžiaus Jakovas Jurovskis. Jis yra Uralo tarybos narys, paskirtas vadovauti caro šeimos egzekucijai.

Išgirdę apie Avdejevo pakeitimą, namo belaisviai nieko neįtaria. Carui atrodo, kad tai padaryta tikriausiai dėl to žmogaus girtuoklystės ir vagysčių iš šeimos kelioninių lagaminų, sukrautų ūkiniame pastate.

Jurovskis iškart nueina susipažinti su kaliniais, gyvenančiais aštuoniuose kambariuose antrame aukšte.

„Kaip koja?“– draugiškai pasiteirauja jis trylikamečio Aleksejaus.

Jakovas Jurovskis su vešlia juoda barzda truputį panašus į laukinį, tačiau Nikolajus II jo draugišką pokalbį ir ramų, korektišką elgesį įvertina teigiamai.

„Mūsų naujasis komendantas yra juodbruvas džentelmenas“, – rašo jis dienoraštyje.

Liepos 8 d.

Maskva. Gološčiokinas rengiasi išvykti iš miesto, kuriame bolševikai ką tik numalšino ginkluotą sukilimą.

Filipas Gološčiokinas nusiteikė kelionei namo, nors klausimas ir neišspręstas. Jis nesusitiko su Leninu, kuris vis dar atsisako pritarti Uralo tarybos rezoliucijai ir tebekalba apie bylą teisme.

Tačiau netrukus iki Gološčiokino išvykimo įvyksta netikėtas dalykas. Jam pranešama, kad Jakovas Sverdlovas dar kartą norįs su juo pasimatyti.

Susitikimas trumpas. Sverdlovas supranta, jog turi labai apdairiai parinkti žodžius, kad atskleistų tai, ko nevalia sakyti: jeigu Jekaterinburgui teks pasiduoti, imperatorius turi mirti. Būtų katastrofa, jeigu jį išlaisvintų.

Sverdlovas pažvelgia į Gološčiokiną ir taria:

„Drauge, jeigu pavyks surengti teismo procesą, padaryk tai. Jeigu ne, tada žinai, ką tai reiškia.“

Su šia žinia Gološčiokinas keliauja atgal į fronto miestą – Jekaterinburgą. Jis suprato, kaip turi pasielgti.

Liepos 12 d., 13.27 val.

Maskva. Po pasaulį pasklinda gandai, kad caras nužudytas.

Sekretorius Leninui įteikia telegramą iš Danijos dienraščio „Nationaltidendes“ redakcijos Kopenhagoje. Dienraštyje rašoma: „Laukiama gandų patvirtinimo, kad buvęs caras sušaudytas. Maloniai prašome atsiųsti faktų. Nationaltidende.“

Neatsitiktinai būtent Danijos dienraštis pirmasis pamėgina patvirtinti arba paneigti gandus. Danijos karalius Kristijonas X išreiškė savo susirūpinimą. Jis yra caro pusbrolis, caro motina – buvusi danų princesė Dagmar, todėl Rusijos monarcho šeimos likimas labai domina nacionalinio dienraščio skaitytojus, kurių dauguma yra iš aukštesnių klasių.

Leninas tučtuojau padiktuoja atsakymą dienraščiui: „Gandai melagingi. Atsistatydinęs caras gyvas.“

Liepos 14 d., 10.00 val.

Jekateringburgas. Belaisvių prašymu Jurovskis leidžia šventikui laikyti pamaldas.

Giliai tikinti Nikolajaus II šeima paprašė, kad šventikas laikytų sekmadienines pamaldas, ir nors bolševikas Jurovskis bjaurisi Stačiatikių bažnyčia ir viskuo, kas su ja susiję, jis nutaria neprieštarauti. Jo kaliniams gyventi teliko galbūt kelios dienos ar valandos, todėl nesinori jiems atsakyti.

Į namą atvykęs tėvas Joanas Storoževas palydimas į Jurovskio kabinetą.

„Kažkas prašė šventiko“, – taria jis, tarsi nežinotų, kas tie „kažkas“.

„Luktelk čia minutėlę, ir galėsi pradėti mišias“, – sako Jurovskis.

Jis pakviečia monarcho šeimą į valgomąjį. Tėvas Joanas pasiruošia ir apsidairo po kambarį. Sosto įpėdinis Aleksejus sėdi vežimėlyje, aprengtas jūreiviška eilute. Jis išblyškęs, beveik primena vaškinę lėlę. Keturios caraitės – Olga, Tatjana, Marija ir Anastasija – vilki baltomis palaidinėmis ir juodais sijonais. Jos gražios, atrodo, sveikos, tačiau tėvas Joanas pastebi, kad, kaip ir kiti šeimos nariai, atrodo pavargusios ir prislėgtos.

Pamaldos stebimos, todėl šventikas negauna progos pasikalbėti su kaliniais.

„Man išeinant iš kambario, viena didžioji kunigaikštytė (dukra – red. past.) man padėkojo, tačiau pašnibždomis“, – prisimena tėvas Joanas.

Liepos 17 d., 01.30 val.

Ipatjevo namas. Išmušė valanda. Jurovskis iš Uralo tarybos gavo įsakymą sušaudyti kalinius. Nikolajaus II šeima pažadinama, jiems liepiama apsirengti.

Jurovskis pasibeldžia į monarcho šeimos gydytojo Jevgenijaus Botkino kambarį ir garsiai taria:

„Mieste vyksta riaušės. Privalome visus perkelti į saugesnę vietą.“

Gydytojui įsakoma pažadinti caro šeimą ir liepti jiems pasiruošti. Tai užtrunka 45 minutes.

„Nenorėjau, kad jie sunerimtų, todėl Botkinui pasakiau, kad laiko yra užtektinai, kad nėra jokios skubos“, – rašo Jurovskis savo memuaruose. Rankraštis parašytas 1922-aisiais, tačiau išleistas tik po 70 metų.

Liepos 17 d., 01.50 val.

Ipatjevo namas. Susirenka baudžiamasis būrys, jam išduodami ginklai.

Jurovskio manymu, jis kruopščiai pasirengė ir apie viską pagalvojo. Egzekucija turi vykti slapta, todėl jis ją vykdys namo rūsyje, ne sode, kad aplinkiniai gyventojai nesužinotų bolševikų ketinimų.

Jurovskis menkai išmano apie ginklus. Jis visiškai nenumato, kokia sumaištis neišvengiamai kils, kai būrys vyrų ims šaudyti nedidelėje rūsio patalpoje. Reginys bus toks kraupus, kad pranoks bet kokį Jurovskio įsivaizdavimą.

„Egzekucija turi vykti greitai ir efektyviai“, – rimtai pabrėžia jis bausmės vykdytojų būriui.

Vyrams paskiriamos aukos. Pavyzdžiui, komisaras Piotras Jermakovas turi šauti į carienę – tai vienintelis dalykas, dėl kurio Jurovskiui neramu. Jermakovas akivaizdžiai girtas, garsiai kalba ir yra apsiginklavęs iki dantų keliais pistoletais ir ilgu durtuvu.

Jurovskis valandėlę svarsto, ar nepašalinti jo iš egzekucijos būrio, tačiau pamano, kad keisti planus per vėlu. Operacija jau prasidėjo ir ją reikia vykdyti greitai.

Būrio vadas ant stalo išdėliojo įvairių pistoletų ir revolverių, tarp jų yra mauzerių, brauningų, rusiškų naganų ir vienas „Smith&Wesson“. Viktoras Netrebinas, ilgai buvęs namo sargybiniu, drebančiomis rankomis paima jam ištiestą revolverį.

„Staiga supratau visą rimtumą, labai susinervinau, kaip ir mano draugai“, – vėliau rašė jis atsiminimuose „Memuarai apie Romanovų sunaikinimą“.

Viktorui Netrebinui tik 17 metų, tačiau jis jau patyręs raudonarmietis – kovęsis fronte ir šaudęs į žmones. Tačiau žudyti mūšyje yra viena, o čia – visai kas kita. Jaunuolio rankos nevaldomai dreba, tačiau jis stengiasi susitvardyti gniauždamas revolverį.

Liepos 17 d., 02.15 val.

Ipatjevo namas. Nikolajaus II šeimos nariai išeina iš savo kambarių antrame aukšte.

Niekas iš caro šeimos ar tarnų neatrodo susirūpinę, tačiau laiptais visi leidžiasi tylomis. Nikolajus II eina pirmas, ant rankų neša Aleksejų.

Jurovskis palydi visą būrį į pirmą aukštą, o iš čia – į rūsį.

„Aš jiems buvau sakęs, kad nieko neimtų su savimi. Bet jie vis tiek nešėsi visokių daiktų, rankines ir pagalves“, – prisimena jis vėliau.

Jurovskis atidaro tolimiausias duris rūsio koridoriuje. Patalpa vos 8 metrų ilgio ir 7 metrų pločio, su skliautinėmis lubomis.

Įėjusi carienė Aleksandra apsidairo. Patalpa visiškai tuščia.

„Kodėl čia nėra kėdžių? Ar dabar draudžiama sėdėti?“ – piktai paklausia ji.

Jurovskis atneša dvi kėdes, kad carienė ir ligotas sūnus galėtų atsisėsti.

Liepos 17 d., 02.30 val.

Ipatjevo namas. Nikolajus II visiškai nesuvokia mirties nuosprendžio.

Jurovskis atidaro dvigubas duris į rūsio patalpą, kurioje laukia monarcho šeima ir tarnai. Jo vyrai sueina vidun ir išsirikiuoja dviem eilėmis: antroje eilėje stovintieji turės šauti per petį stovintiems pirmoje. Nikolajus II, Aleksandra ir gydytojas Botkinas žvilgsniu budriai seka vyrus, o caraitis Aleksejus žiūri į juos nuo kėdės įsmeigęs akis.

„Kokį trumpą ir liūdną gyvenimą nugyveno šitas berniukas“, ¬– pagalvoja vienas iš budelių Netrebinas.

Jurovskis visiems belaisviams įsako atsistoti. Carienė stodamasi piktai pašnairuoja į jį. Komendantas dabar kreipiasi į Nikolajų II ir ima skaityti iš kiek susiglamžiusio popieriaus lapo rankoje:

„Uralo taryba nutarė nubausti tave mirtimi, nes tavo sąjungininkai toliau puola Tarybų Rusiją.“

„O Dieve! O, mano Dieve! Kas tai?“ – sušunka Nikolajus II.

„Vadinasi, mūsų neves į kitą vietą“, – sako gydytojas Botkinas.

„Nesuprantu, ką tu kalbi! Būk malonus, perskaityk dar kartą!“ – šaukia caras Jurovskiui.

Susierzinęs komendantas skaito iš naujo. Aleksandra ir vyriausioji dukra Olga dabar supranta žinią. Jos žegnojasi, o Nikolajus II šaukia:

„Kas!? Kas!?“

„Tai!“ – atsako Jurovskis išsitraukdamas pistoletą. Jis paspaudžia gaiduką, tuščiame kambaryje nugriaudi kurtinantis trenksmas. Nikolajus II krūpteli – pirmasis šūvis pataiko jam į krūtinę. Dabar visi egzekucijos būrio vyrai ima šaudyti. Tačiau, užuot kreipę ginklus į jiems paskirtas aukas, visi taikosi į monarchą. Jie atėjo sušaudyti jo – ne moterų, vaikų ir tarnų. Čia jokia garbė. Akimirksniu Nikolajaus II rusvai žalsvos spalvos marškiniai tampa viena didele kruvina dėme. Kažkuris šūvis pataiko jam į širdį, ir jis sukniumba ant grindų.

Kai Nikolajus II miršta, budeliai ima šaudyti į kitus šeimos narius, tačiau juos jau sunku įžiūrėti. Patalpa taip prisipildė parako dūmų, kad matyti tik belaisvių kojos. Visiems peršti akis, ausyse aidi šūviai ir riksmai. Budeliai šaudo it pakvaišę – spaudo gaidukus taip greitai kaip tik gali. Kulkos atšoka nuo sienų rikošetu ir švilpdamos skraido visoje patalpoje. Kiekvieną akimirką budelius gali pakirsti jų pačių šūviai. Baisus sąmyšis.

„Sustokite! Liaukitės šaudę! Stop!“ – šaukia Jurovskis, bet niekas neklauso.

Gydytojas Jevgenijus Botkinas, virėjas Ivanas Charitonovas ir kamerdineris Aleksejus Trupas sužeisti. Trupui sukniubus ant kelių, vienas budelis iššauna jam į galvą. Moterys it suakmenėjusios stovi vienoje kambario pusėje. Apsvaigęs Jermakovas už dviejų metrų prieš save pamato carienę. Jis nusitaiko, ji nusisuka. Kulka pataiko jai į kairę galvos pusę ir ji iškart miršta.

Trys caraitės susigūžia kampe, o ketvirtoji – Marija – pašoka prie durų, vedančių į sandėlius. Ji karštligiškai purto rankeną ir plėšia duris, bet atidaryti nepajėgia. Jermakovas artinasi. Mauzeryje pasibaigė kulkos, tad jis išsitraukia kitą pistoletą. Pataiko Marijai į klubą ir ji pargriūva. Kambarinė Ana Demidova paniškai laksto pirmyn atgal palei sieną. Kažkuris iš budelių iššauna, ir ji susmunka. Parako dūmų dabar taip tiršta, kad vieniša lemputė prie lubų vos įžiūrima.

„Stokit, po velnių, stokit!“ – rėkia Jurovskis.

Pagaliau vyrai paklūsta. Kosėdami ir gaudydami orą jie išvirsta į rūsio koridorių. Paliktame kambaryje pilna sužeistų aimanuojančių aukų. Keli budeliai atsirėmę į sieną pradeda vemti. Per tą laiką dalis dūmų pasklinda į koridorių, todėl egzekucijos kambaryje geriau matyti.

„Turime vėl eiti vidun! Privalome užbaigti operaciją!“ – rėkia Jurovskis.

Vyrai susiima ir vėl sueina į vidų. Vienas iš jų prideda pistoletą prie sužeisto gydytojo Botkino galvos ir nušauna jį.

Vidury kambario sustingęs iš siaubo ant kėdės sėdi sosto įpėdinis Aleksejus. Jis aptaškytas tėvo krauju. Vienas iš budelių, Jurovskio padėjėjas Nikulinas, nusitaiko į berniuką. Drebančia ranka iššauna penkis kartus, o tada dar Jurovskis paleidžia paskutinę kulką iš savo apkabos.

Aleksejus nuslysta nuo kėdės, bet net gavęs šešis šūvius, tebėra gyvas. Jermakovas išsitraukia savo durtuvą ir susmeigia jį į berniuko kūną, paskui – dar kelis kartus. Bet Aleksejus tebedejuoja. Budeliai nesupranta, kaip tas silpnas berniukas iki šiol dar nemirė. Priežastį randa tik vėliau. Motina į jo darbužius buvo įsiuvusi nemažai aukso ir brangakmenių, kad šeima turėtų iš ko pradėti naują gyvenimą, jeigu būtų pavykę pabėgti iš Rusijos. Brangenybės iš dalies apsaugojo Aleksejų nuo šūvių ir durtuvo dūrių, todėl jo agonija tokia neregėtai ilga ir skausminga.

Jurovskis desperatiškai stengiasi užbaigti šį siaubingą darbą. Jis pastumia Jermakovą į šoną, išsitraukia koltą ir šauna į Aleksejų dar du kartus. Šįkart gyvybės ženklų nebelieka.

Kambarys vėl prisipildo parako dūmų, grindys aplaistytos krauju. Kampe susigūžusios tupi caraitės Olga su Tatjana ir įsikniaubusios viena į kitą verkia. Jurovskis ir Jermakovas, perlipę porą kūnų, ima artintis. Abi merginos iš baimės pašoka. Jurovskis žengia Tatjanai už nugaros ir nušauna ją į pakaušį. Jermakovas šiurkščiai paspiria Olgą, kad ji nuvirstų, o paskui šauna į galvą.

Caraitė Marija sužeista į klubą. Ji su Anastasija slepiasi už kambarinės Demidovos kūno ant grindų. Jermakovas girdi jų klyksmą. Jis žengia jų link su savo durtuvu ir kelis kartus smeigia jį Marijai į krūtinę. Tačiau nepakankamai giliai, kad nužudytų. Tada įsikiša kitas budelis ir šauna caraitei į galvą.

Anastasija nubėga į rūsio kampą, tačiau Jermakovas ją suranda. Apsvaigęs nuo kraujo, jis aršiai mojuoja durtuvu, kelis kartus smeigia jį merginai į krūtinę, tačiau ji nukrenta tik po šūvio į galvą.

Kambarinė Demidova vis dar gyva. Ji atsipeikėja po alpulio.

„Aš gyva! Dievas išgelbėjo mane! Ačiū tau, Dieve!“ – isteriškai rėkia ji.

Jermakovas beda jai durtuvu, ji durtuvą sugriebia rankomis, traukdamas durtuvą, Jermakovas supjausto jai rankas, tuomet suduoda mirtiną smūgį.

Pagaliau rūsyje tylu. Jermakovas apsvaigęs šlitinėja, durtuvu vis dar badydamas ant grindų gulinčias aukas. Kelis kartus smeigia į negyvus Nikolajaus II ir Aleksandros kūnus, kol pagaliau pavargsta.

Jurovskis ir kitas budelis Michailas Kudrinas apeina aukas tikrindami pulsą. Egzekucija truko 10 siaubingų minučių.

Sargybiniams liepiama išnešti lavonus ant neštuvų į sunkvežimį, tačiau, kai jie sugriebia vieną iš merginų, ši staiga suklinka ir rankomis užsidengia veidą. Paaiškėja, kad gyvos dar dvi caraitės. Tai dvi jauniausios merginos – Marija ir Anastasija. Jermakovas stveria šautuvą su durtuvu ir ima badyti, tačiau merginos miršta ne iškart, tad jis apsuka šautuvą ir buože ima talžyti merginas per galvas tol, kol jų kūnai ant grindų liaujasi judėję.

„Labai gaila, kad mes jiems leidome patirti tokią baisią mirtį“, – vėliau rašė vienas iš budelių Piotras Voikovas.

Liepos 18 d., vakaras

Maskva: Bolševikų partijos vadovybei pranešama apie egzekuciją praėjus daugiau nei pusantros paros nuo jos įvykdymo.

Leninui posėdžiaujant su bolševikų vadovais, prieina Jakovas Sverdlovas ir kažką pašnibžda jam į ausį. Leninas atsikrenkščia:

„Draugas Sverdlovas prašo žodžio. Jis turi pranešimą“, – sako jis.

Sverdlovas perskaito telegramą nuo Uralo tarybos. Joje pranešama, kad taryba įvykdė mirties bausmę Nikolajui II.

Perskaičius telegramą, visų dalyvių paprašoma pakelti ranką, jeigu jie pritaria Uralo tarybos sprendimui. Visi pakelia rankas,¬ Leninas taip pat. Bolševikų partijos vadovybė vienu balsu pritarė egzekucijai.

Bolševikai paviešina tik tai, kad sušaudytas Nikolajus II. Visą šeimą išžudę jie prisipažįsta tik po aštuonerių metų.

Įdomu

Caraitės flirtas su kareiviu

Carienė Aleksandra įniršo, kai jos duktė Marija buvo aptikta kartu su jaunu sargybiniu.

Dauguma sargybinių, saugojusių carą name Jekaterinburge, jam simpatizavo – žinoma, ne politine prasme, o tiesiog kaip žmogui. Jis buvo draugiškas su aplinkiniais, mėgo su jais pasikalbėti. Be to, jo dukterys buvo gražios ir žavios – tik carienė atrodė pikta, šalta ir arogantiška.

Vyresnėlė Olga buvo rimta ir uždara, o trys jaunylės mėgo bendrauti ir buvo linksmos. Jos mielai erzindavo sargybinius ir flirtuodavo su jais. Vieno įprasto patikrinimo metu 19-metė Marija buvo užtikta su jaunu sargybiniu. Budintis kareivis niekada nepaviešino, ką iš tiesų pamatė, tačiau raudongvardietis ir caraitė veikiausiai buvo kritę vienas kitam į akį. Apie įvykį buvo pranešta caro šeimai, ir Marija turėjo nemalonumų. Motina ir seserys ją ignoravo visą likusį laiką, kol gyveno viloje.

Budeliai patys kentėjo

Nė vienam baudžiamojo būrio vyrui niekada nepavyko atsikratyti košmaro, dėl kurio patys buvo kalti.

Baudžiamojo būrio vadui Jakovui Jurovskiui buvo gėda dėl pasibaisėtinos sumaišties, kuri kilo dėl to, kad jis visai nenusimanė apie šautuvus. Po pilietinio karo kurį laiko dirbo kovos su kontrrevoliucija ir sabotažu komisijose, vėliau buvo gamyklos, muziejaus direktorius, tačiau visą laiką gyveno kentėdamas ir 1938 m. mirė nuo kraujuojančios skrandžio opos.

Likimas nebuvo palankesnis ir kitam žinomam baudžiamojo būrio nariui – Piotrui Voikovui. 1924 m. Voikovas buvo paskirtas Sovietų Sąjungos pasiuntiniu Lenkijoje. Kartą 1927 m. birželį jam stoviniuojant Varšuvos traukinių stotyje, prie jo priėjo jaunuolis, išsitraukė revolverį ir jį nušovė. Tai buvo Borisas Koverda, rusų emigrantas ir antikomunistas. Teisme, kuris jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos, jis pareiškė, kad nužudė keršydamas už caro šeimą.

Voikovas nebuvo pirmasis. Keli bausmės vykdytojai jau buvo žuvę pilietinio karo metais.

Kūnų nepavyko palaidoti sklandžiai

Kūnai taip ir nebuvo nugabenti į planuotą vietą – gilią kasyklos šachtą, kurioje turėjo būti gerai paslėpti.

Egzekucijai vadovavęs Jakovas Jurovskis planavo palaikus nuleisti į gilią kasyklos šachtą, tačiau pakeliui perkrautas sunkvežimis bejėgiškai įklimpo į purvą Koptjakų miško laukymėje, maždaug 6 km už Jekaterinburgo. Todėl Jurovskis palaikus nutarė palaidoti čia pat. Kol jo vyrai kasė bendro kapo duobę, jis pats bandė sudeginti du kūnus, tačiau tai jam pavyko tik iš dalies. Prieš nuleidžiant vienuolika kūnų į kapą, jų veidai buvo sumaitoti kastuvais bei šautuvų buožėmis ir apipilti sieros rūgštimi, kad aukų nebūtų galima atpažinti.

Liepos 25 dieną Jekaterinburgas, kaip ir laukta, pasidavė imperatoriaus valdžios gynėjams. Kai kas sveikino juos kaip išlaisvintojus, tačiau džiaugsmas truko neilgai – monarcho šalininkai siautėjo baisiau už bolševikus. Vien tik Jekaterinburge ir jo apylinkėse buvo nužudyta daugiau kaip 20 tūkst. žmonių, apkaltintų palankumu raudoniesiems. Dar po metų miestą vėl užgrobė Raudonoji armija, šįkart ji turėjo persvarą ir galiausiai pilietinį karą laimėjo.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau