Iliustruotoji istorija: kaip Wellingtonas pergudravo Napoleoną

Publikuota: 2019-11-17
Didysis Velingtono kunigaikštis Arthuras Weslley'us. Fancisco Goya, tapyta 1812–1814 m. „wikipedia.com“ nuotr.
Didysis Velingtono kunigaikštis Arthuras Weslley'us. Fancisco Goya, tapyta 1812–1814 m. „wikipedia.com“ nuotr.
 

Daugiau nei po dvidešimties metų, praleistų fronte, pirmasis Velingtono hercogas, karys ir politikas Wellingtonas Arthuras Wellesley‘us buvo vadinamas didvyriu ir Didžiojoje Britanijoje vertinamas taip pat kaip Aleksandras Makedonietis. Jis sutriuškino Napoleoną, o kai mirė, jo laidotuvių procesijoje dalyvavo 1,5 milijono tautiečių.

Kepina ispaniška vasaros saulė. Įjoja pasiuntiniai su pranešimais, kuriuos reikia perduoti karininkams, laukiantiems dulkėtame kieme. Vienintelis, nekreipiantis jokio dėmesio į šurmulį, yra vyras, sėdinis prie medinio stalo ūkio kieme. Arthuras Wellesley, būsimas Velingtono hercogas, pietauja.

Wellesley‘us, 1812 m. vyriausiasis jungtinės britų, ispanų ir portugalų kariuomenės vadas, kartkartėmis priglaudžia žiūronus prie akių ir stebi tolimą kalvą. Ant prancūzų maršalas Marmont’as išrikiavo apie 50.000 vyrų.

Keletą savaičių Wellesley‘us ir prancūzų maršalas stebėjo vienas kito veiksmus nuo savo kalvų netoli Salamankos miesto.

Karas tarp britų ir prancūzų vyksta beveik ketverius metus, laimi tai vieni, tai kiti, o šiuo metu Wellesley‘aus veržimąsi sustabdė Marmont‘as.

Spąstai prancūzams

Wellesley‘us ieško taktinių varžovo klaidų. Užtektų vieno klaidingo žingsnio ir britų karvedys su 52.000 vyrų prasiveržtų pro prancūzą. Britas stebi varžovą visą parą: naktį pamiega vos keletą valandų, o per pietus nusnaudžia užsidėjęs laikraštį ant galvos, kad apsisaugotų nuo negailestingos saulės.

Staiga Wellesley‘us per žiūronus pamato, kad Marmont’as siunčia pajėgas į vakarus, bandydamas prasiveržti pro britus, tačiau dėl šio manevro jo gretose atsiranda spragų.

„Dievas mato! To jau gana!“ – anot ispanų ryšininko Miguelio Ricardo de Alavos, šaukia Wellingtonas, mesdamas pietauti.

Jis įsako pulti ir britų pėstininkai su artilerija veržiasi prie prancūzų linijų; greitai šios nebeatlaiko puolimo. Prancūzai pradeda kontrpuolimą britų rikiuotės centre, nes jis atrodo silpniausias. Tačiau tai spąstai, kuriuos paspendė Wellesley‘us. Už kalvos jis paslėpė britų ir portugalų rezervą ir dabar lekia prancūzų link. Vakare Marmont’o kariuomenė priversta bėgti.

Kai liepos 22 dieną naujiena apie pergalę prie Salamankos pasiekia Londoną, ta proga rengiamos puotos, o bažnyčiose dėkojama Dievui. Wellingtonas įrodė, kad prancūzų kariuomenė nėra nenugalima. Be to, po pergalės niekas nebemano, kad jis yra pasyvus karvedys. Jis taip pat įsitikino, kad jo manevras su paslėptomis už kalvos pajėgomis vis dar veikia. Šios žinios pasirodys neįkainojamos po trejų metų, kai jis stos į kovą su garsiausiu Prancūzijos karvedžiu – Napoleonu Bonapartu.

Ypatingas berniukas Arthuras

Arthuras Wellesley‘us, bene garsiausias Didžiosios Britanijos karvedys, gimė 1769 m. gegužės 1 dieną. Jis buvo ketvirtas Morningtono erlo sūnus. Iš Anglijos kilusi šeima įsikūrė Šiaurės Airijoje, čia turėjo žemių. Nors turėjo aristokratiškas šaknis, Wesley šeima buvo labai neturtinga. Tėvas buvo svajoklis, atsisakęs dirbti savo žemę, nes jam daug labiau patiko groti. Nusivylusi motina Anne manė, kad Arthuras atsigimė į tėvą, nes elitinėje Itono internatinėje mokykloje jo pažymiai buvo prasti, berniuką domino tik smuikas.

1781 m. mirus tėvui, šeima buvo smarkiai prasiskolinusi. Ūkį reikėjo įkeisti, o Arthuras Wesley‘us buvo išsiųstas į kariuomenę, nes tai buvo viena iš nedaugelio vietų, kur penkiolikmetis aristokratas, negalintis pasigirti geru išsilavinimu, galėjo tikėtis geros ateities. 1786 m. jis buvo priimtas į Prancūzijos karininkų mokyklą, kurioje išmoko joti ir fechtuotis. Tačiau jaunuolis buvo atsiskyrėlis. Užuot lošęs kortomis ar žaidęs kroketą su bičiuliais, Arthuras eidavo pasivaikščioti su savo terjeru Vicku.

Karininkų mokykloje jis išmoko puikiai joti ir kalbėti prancūziškai. Ir viena, ir kita buvo būtina būsimam karvedžiui, tačiau, kaip vienas draugų atkreipė dėmesį, jis kalbėjo prancūziškai taip pat, kaip kovėsi su prancūzais, – tiksliai ir be preliudijų.

Kai 1787 m. Arthuras grįžo namo, vyriausias brolis Richardas jam parūpino pėstininkų pulko karininko mokinio vietą. Richardas buvo paveldėjęs Morningtono erlo titulą ir turėjo vietą Didžiosios Britanijos parlamente. Tuo metu buvo įprasta gauti karininko vietą pasitelkiant politinius ryšius. Wesley šeima neišgalėjo sumokėti už šią vietą, nes jos kaina galėjo siekti 400 svarų, o už tiek buvo galima įsigyti 38 arklius.

1793 m. Arthuras tapo pulkininku leitenantu, tačiau buvo pernelyg jaunas ir nepatyręs karininko pareigoms. Asmeniniame gyvenime jis taip pat patyrė pralaimėjimą. Apie 1790 m. jis įsižiūrėjo kilmingą septyniolikmetę Catherine Pakenham, bet jos šeima jaunikį laikė netinkamu – pulkininkas leitenantas Wesley‘us buvo neturtingas ir bedarbis.

Skaudama širdimi Arthuras sudegino savo smuikus, esą „jie atima per daug laiko ir dėmesio“. Nuo šiol jo tikslu tapo kariuomenė.

1794 m. jam pasitaikė proga sublizgėti, kai reikėjo skubiai suburti britų kariuomenę ir išsiųsti ją į Prancūziją. Buvo pašaukti net tokie nepatyrę karininkai kaip Arthuras Wesley‘us. Tų pačių metų birželį 25-erių pulkininkas leitenantas persikėlė per Lamanšą nedaug išmanydamas apie karą, bet grįžo namo kaip patyręs kareivis, žinantis, ko reikia geram kariuomenės vadui.

Britų kariuomenė – tikras liūnas

Karas su Prancūzija kilo po 1789 m. Prancūzijos revoliucijos. Po trejų metų šalis nebebuvo karalystė, o 1793 m. Liudvikas XVI ir karalienė Marija Antuanetė kartu su tūkstančiais prancūzų didikų buvo nukirsdinti. Europos monarchai susibūrė į koaliciją prieš Prancūziją, o 1794 m. Didžioji Britanija pasiūlė savo kariuomenę, kuri turėjo padėti Austrijai, besikaunančiai su prancūzais Austrijos Nyderlanduose, dabartinės Belgijos teritorijoje.

Tačiau britų kariuomenė, kuri 1794 m. birželio 25 dieną išsilaipino prie kanalų miesto Ostendės, buvo apgailėtinos būklės. Daug kareivių neturėjo nei uniformų, nei ginklų. Arthuras Wesley‘us matė, kad ketvirtadalis vyrų žygiuoja be ginklų, civilių drabužiais. Jis parūpino ginklų, kurių pakako 3.000 vyrų išmokyti jais naudotis.

Kai 1794 m. rugsėjo 14 d. prancūzai pradėjo puolimą prie Bokstelio, Arthuras Wesley‘us ir jo vyrai buvo pasiruošę. Jaunasis pulkininkas leitenantas kantriai laukė, kol prancūzų pajėgos priartės, o tuomet įsakė šaudyti. Salvės privertė prancūzus trauktis, jie neteko daug kareivių. Po mūšio Wesley‘us gavo britų kariuomenės vado, Jorko hercogo, pranešimą, kuriame jis pagyrė Arthurą ir jo vyrus „už gerą elgesį“.

Britams trūko ne tik ginklų ir uniformų, bet ir disciplinos. Po daugelio metų Wellingtonas pasakojo, kad britų vadavietė priminė „pasilinksminimų vietą“. Jis prisiminė, kad generolai nekreipė dėmesio į pasiuntinių atneštus pranešimus, o karininkai dalijosi portveino butelį: „Dauguma pulkų buvo puikūs, bet niekas nenutuokė, kaip reikia vadovauti kariuomenei.“

Kampanija baigėsi gėdingu atsitraukimu, per kurį kariniam britų laivynui teko gelbėti kariuomenę. Tačiau pulkininkas leitenantas Wesley‘us, 1795 m. kovą grįžęs į Angliją, buvo sukaupęs svarbios patirties. Jo šaltakraujiškumas suteikė kareiviams drąsos ir vertė juos išlikti rikiuotėje net priešui grėsmingai artinantis. Jis taip pat suprato, kad karinis jūrų laivynas gali padėti sausumoje besikaunantiems kariams, o užvis svarbiausia ? kad karininkas turi kautis kartu su savo kareiviais.

Pavardės privalumas

Po britų nesėkmės Olandijoje Arthuras Wesley‘us siekė posto Didžiosios Britanijos kolonijose, nes manė, kad ten disciplina yra griežtesnė. 1797 m. jis atsidūrė Indijoje su 33-iu pėstininkų pulku, turėjusiu ginti britų prekybos stotis.

Kelionė jūra truko kelis mėnesius, bet tą laiką Wesley‘us išnaudojo tinkamai. Jis gabenosi dėžes, pilnas knygų, be kita ko, apie karo teoriją, Indijos istoriją, venerines ligas, taip pat erotinį rašytojo Johno Clelando romaną „Fanny Hill“.

Vienus metus Wesley‘us, jau turintis pulkininko laipsnį, kas dieną treniravo savo vyrus Kalkutos kareivinėse. Smulkmeniškas karininkas ne tik muštruodavo kareivius po keletą valandų per dieną, bet ir kas dieną versdavo mazgotis kojas ir kas antrą dieną valyti hamakus, kad juose nebūtų utėlių, purvo ir prakaito. 1798 m. gegužę atvyko naujasis britų valdų Indijoje generalgubernatorius, Morningtono erlas, vyresnysis Arthuro brolis Richardas.

29 metų Arthuras pradėjo pasirašyti Wellesley‘aus pavarde – tikrąja Wesley šeimos iš Anglijos pavarde. Sėkminga didžiojo brolio karjera privertė neturtingą, bet ambicingą pulkininką suprasti, kad tik su angliška pavarde galima padaryti karjerą Britų imperijoje, kurioje airiai buvo laikomi antrarūšiais piliečiais.

Broliai vienas kito draugija džiaugėsi neilgai, nes po trijų mėnesių kariuomenė buvo išsiųsta prieš Maisoro kunigaikštystės (Pietų Indija) valdovą, sultoną Tipu. Sultonas, kurį jo vyrai vadino Tigru, subūrė 100.000 vyrų ir buvo pasiryžęs išvyti britus iš Indijos.

Sultono Tipu neapykanta britams buvo puikiai žinoma. Pavyzdžiui, jis mėgo linksminti svečius įrenginiu, kuris valdydavo dvi lėles, vaizduojančias britų karininką ir tigrą. Kaskart įjungus aparatą, atrodydavo, kad tigras drasko karininką.

Britų žygis per Indiją virto tikru pragaru. Vyrams su pabūklais ir kroviniu teko įveikti tankias džiungles, pažliugusius ryžių laukus, keltis per sraunias upes be tiltų. Arthurą Wellesley, kaip ir daug kitų britų kareivių, kamavo infekcijos sukelti dideli pilvo skausmai.

„Tačiau tai manęs nesustabdys“, – laiške jis ramino vyresnįjį brolį.

1799 m. pavasarį britams pavyko apsupti Tipu ir jo vyrus sultono sostinėje Seringapatame. Patrankų sviediniais pramušus miesto sieną, britų kareiviai įsiveržė vidun ir užėmė miestą. Prie miesto sienos Arthuras Wellesley rado sultoną. Jis patikrino jo pulsą ? vyras buvo nebegyvas. Nors mūšis buvo baigtas, britų kareiviai durtuvais puolė gyventojus. Kareiviai norėjo atkeršyti už tai, kad trylika britų karo belaisvių buvo žiauriai nukankinti, be visa ko, kalant geležines vinis į kaukoles.

Arthuras Wellesley‘us liepė laikytis drausmės ir tvarkos. Keturis kareivius įsakė pakarti, o likusius neramumų kurstytojus – nuplakti. Šį įvykį Arthuras Wellesley prisiminė visą gyvenimą. Vėliau britų karo ministerijai jis rašė, kad kareiviai, kurie nesugeba susivaldyti, yra „paprasčiausi niekšai“.

Kruviniausias mūšis

Tačiau sultono mirtis neatnešė taikos. 1803 m. Indijos kunigaikštysčių sąjunga paskelbė karą. Arthuras Wellesley‘us vėl išjojo į karą, šį kartą – tapęs generolu majoru. 1803 m. rugsėjį kartu su daugiau nei 15.000 vyrų jis pasiekė Kaitnos upę. Su nedidele palyda Wellesley‘us prijojo arčiau ir per žiūronus stebėjo kitą upės krantą. Pamatė, kad maždaug 60.000 vyrų turinti Indijos kariuomenė ruošiasi sustoti. Britams pasitaikė proga užklupti visiškai nepasiruošusį priešą.

Apie tiesioginį puolimą nebuvo nė kalbos, nes priešas buvo gerokai didesnis. Wellesley‘us jojo palei upę, kol rado brastą. Indų žvalgai pastebėjo manevrą, tačiau britų kariuomenė, nepaisydama pro ausis švilpiančių priešo kulkų, persikėlė per upę ir užpuolė indus iš šonų.

„Generolas visuomet buvo įvykių centre. Niekada nesu matęs tokio šaltakraujiško ir viską taip gerai apgalvojančio žmogaus“, – apie Wellesley‘ų sakė britų majoras Colinas Campbellas, dalyvavęs mūšyje su indais.

33-iasis pėstininkų pulkas labiausiai žavėjo tuo, kad mokėjo ramiai išlaukti, kol priešas visai priartės. Kai indai pasidavė ir ėmė bėgti, britai buvo pernelyg pavargę, kad juos persekiotų. Mūšio lauke liko gulėti apie pusantro tūkstančio žuvusių britų ir šeši tūkstančiai nukautų indų.

„Pagal aukų skaičių ? tai kruviniausias mano matytas mūšis“, – blaiviai vertino Wellesley.

Nors džiaugėsi pergale, gyvenimas Indijoje kenkė jo sveikatai. Nuo nepakeliamo karščio ir pilvo skausmų jaunąjį generolą majorą kankino grybelis, nuo kurio ant odos atsirado niežtinčių dėmių.

„Jo smilkiniai pražilo, jis nebesijuokia tiek, kiek anksčiau“, – atkreipė dėmesį generolo štabo kapitonas Elersas.

„Negaliu apsakyti, kaip trokštu išvysti draugus, – pripažino Wellesley‘us padėjėjui Johnui Gurwoodui, – Indijoje ištarnavau ilgiau nei kitur.“

Galop 1804 m. birželį Wellesley‘us buvo atleistas nuo tarnybos ir galėjo grįžti į Angliją. Jis buvo pelnęs riterio titulą, 42.000 svarų (apie 2 mln. Eur) ir tebedegė noru gauti Catherine Pakenham ranką. Jis galėjo tikėtis teigiamo atsakymo, nes neturtingas pulkininkas leitenantas, už kurio šeima neleido tekėti prieš dešimt metų, dabar buvo pasiturintis 35-erių karo didvyris.

Britai susitvarkė su Danija

1806 m. balandį gavęs Pakenhamų šeimos palaiminimą, Arthuras Wellesley‘us galop vedė Catherine. Viena iš nuotakos draugių apibūdino jaunikį kaip „labai dailų, gražiai įrudusį ir kumpanosį“.

Po savaitės jis grįžo į savo pulką, nekantraudamas stoti į kovą. Prieš metus, 1805 m. gruodžio 2 d., Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas sumušė Austrijos ir Rusijos kariuomenę prie Austerlico miesto, dabartinėje Čekijoje. Po pergalės Prancūzija dominavo didžiojoje Europos žemyno dalyje.

„Labai nuliūsčiau likęs namie, kai daugelis išvyksta“, – rašė A. Wellesley‘us vyresniajam broliui, Morningtono erlui.

Nekantrusis kareivis išvyko tik 1807 m., dalyvavo puolime prieš Daniją, kuri buvo įvaryta į kampą: Napoleonas norėjo karinio Danijos jūrų laivyno, kurį būtų panaudojęs suplanuotam veržimuisi į Angliją. Danija atsisakė atiduoti laivyną ir nurodė, kad yra neutrali, bet britų tai neįtikino. 1807 m. rugpjūčio 16 d. britų pajėgos išsilaipino į šiaurę nuo Kopenhagos ir pareikalavo laivyno. Kai danai atsisakė, britai užpuolė šalį. Wellesley‘us kovėsi prie Kiogės, jo pajėgos paėmė 1.500 danų kareivių į nelaisvę. Danai vis tiek atsisakė pasiduoti, tad britai užpuolė Kopenhagą. Rugsėjo 2–5 dienomis sviediniai krito ant miesto, sukeldami kelis gaisrus. A. Wellesley‘us nepritarė tokiam žiauriam išpuoliui.

„Galėjome užimti miestą daug lengviau“, – vėliau teigė jis.

Danijos sostinė pasidavė rugsėjo 8 d., o britai išplaukė namo kartu su 18 danų linijinių laivų, 17 fregatų ir 26 kanonierėmis.

Portugalijos laivynas bėga

Napoleono žvilgsnis nukrypo į kitą iš didžiųjų Europos jūrinių valstybių – Portugaliją. Gavusi prancūzams palankaus pirmojo ministro, faktinio Ispanijos vadovo Manuelio Godoy palaiminimą, 1807 m. lapkritį imperatoriaus kariuomenė įžengė į Portugaliją. Portugalijos regentas Jonas, kartu su 15.000 kareivių ir dvariškių pabėgo į koloniją Braziliją, o likęs karinis jūrų šalies laivynas prisijungė prie britų laivyno.

Įsiutęs Napoleonas įsakė užimti Portugaliją ir Ispaniją. Ispanijos karališkoji pora buvo ištremta į Pietų Prancūzijos miestą Bajoną, o imperatorius naujuoju Ispanijos karaliumi paskyrė vyriausiąjį brolį Juozapą Bonapartą. Gyventojai surengė maištą, bet ispanų kareiviai buvo prastai ginkluoti palyginti su kautis pratusia prancūzų kariuomene. 1808 m. birželį ispanų sukilėliams teko prašyti Anglijos pagalbos. Užsienio reikalų ministras lordas George’as Canningas savo kalboje pažadėjo paramą: „Jungtinė Karalystė laikosi principo, kad bet kuri Europos tauta, kuri ryžtingai sukyla prieš Prancūziją, iškart tampa mūsų sąjungininke.“

Su Morningtono erlo pagalba Wellesley‘ui buvo pavesta vadovauti pajėgoms, turėjusioms padėti ispanų sukilėliams. Pirmą kartą nuo 1794 m. jis stos prieš prancūzų pajėgas.

„Prancūzai taiko naują strategiją. Ją pasitelkę jie sugebėjo pergudrauti ir įveikti visas Europos kariuomenes. Gali būti, kad jie mane sutriuškins, bet nemanau, kad sugebės pergudrauti. Aš, priešingai nei visi kiti, jų nebijau“, – pasakojo Wellesley‘us politikui Johnui Wilsonui Crokeriui namuose prie židinio.

Ispanijai kautis nenori

1808 m. rugpjūčio 10 d., išlipęs į krantą į šiaurę nuo Lisabonos, A. Wellesley‘us kartu su 15.000 vyrų išžygiavo Obidoso miesto link, nes vietos žvalgai čia buvo pastebėję prancūzų kariuomenę. Iš bažnyčios bokšto Wellesley stebėjo, kaip artinasi prancūzų pulkai.

Jis išrikiavo savo pajėgas prie Vimeiro miesto ir rugpjūčio 21-ąją 17.000 britų ir portugalų kareivių stojo į mūšį su 13.000 prancūzų. Dvi prancūzų kolonos po 2.400 pėstininkų judėjo į priekį, o juos pasitiko 800 šaudančių britų. Tuo pačiu metu britų pabūklų sviediniai retino prancūzų kariuomenės gretas.

„Jų gretose atsivėrė visas takas. Kaskart pamatę, kaip sviedinys lekia į masę žmonių, šaukdavome iš susijaudinimo“, – pasakojo britų pėstininkas Benjaminas Harrisas.

Pergalė prie Vimeiro buvo pirmoji, bet ne paskutinė. Po šaltos ir lietingos žiemos 1809 m. pavasarį Wellesley pradėjo kampaniją prieš penkias jį apsupusias prancūzų armijas, kurias sudarė apie 200.000 vyrų. Iš savo šnipų Arthuras Wellesley‘us buvo gavęs informacijos, kad Napoleono maršalai, vadovavę penkioms armijoms, negalėjo susitarti dėl bendro puolimo, todėl Wellesley‘us drįso padalyti savo kariuomenę: apie 10.000 vyrų buvo pavesta stebėti maršalo Victoro kariuomenę rytuose, o Wellesley‘us ir 20.000 sąjungininkų kareivių žygiavo maršalo Soulto link šiaurėje.

Norėdamas palaikyti gerus santykius su vietiniais, kurie teikė svarbios informacijos apie priešo veiksmus, A. Wellesley‘us uždraudė kareiviams plėšikauti. Jis įsakė armijai nupirkti maisto, gėrimų ir palapinių bei nešulinių gyvulių ir vežimų.

„Nieko nėra blogiau už alkaną kariuomenę“, – rašė jis laiške, adresuotame vyresniajam broliui.

Maršalas Soultas ir toliau traukėsi į šiaurę, o A. Wellesley‘us įžengė į Ispaniją ir liepos 11 d. susitiko su savo sąjungininku, beveik 70-mečiu ispanų generolu Don Gregorio de la Cuesta. Senyvas ispanas atsisakė bendradarbiauti ir atmetė Wellesley‘aus pasiūlymą parengti bendrą strategiją. Galop jiedu susitarė pulti prancūzų maršalus Victorą ir Jourdaną.

Tačiau ispanai nepasirodė, kaip buvo sutarta. Kai Wellesley‘us nujojo į ispanų stovyklą, Cuesta paaiškino, kad kareiviai ilsisi. Tik liepos 27-ąją 55.000 britų, portugalų ir ispanų kariuomenės susibūrė ir sumušė prancūzus prie Talaveros miesto.

Norėdamas išvengti prancūzų maršalo Soulto šoninio puolimo iš šiaurės, A. Wellesley‘us įsakė pajėgoms žygiuoti į Portugaliją. Besitraukiantys kareiviai ėmė nepatenkinti niurnėti. „Jei tik kas nors vyksta ne pagal jų norą, visi raštingieji tuoj puola samprotauti apie tai, ko visai neišmano“, – laiške, adresuotame pėstininkų karininkui Robertui Craufurdui, niršo A. Wellesley‘us.

Prancūzai paliko karalių turtus

Per kampaniją Arthurą Wellesley‘ų imta vadinti Velingtono erlu. Velingtonas – miestas Anglijos Somerseto regione, iš kurio kilusi Wesley šeima. Dvejus metus Wellingtono vadovaujamos sąjungininkų pajėgos kovėsi su prancūzais, tačiau nė viena pusė neįgijo aiškaus pranašumo. Tik 1812 m. laimėję prie Salamankos, sąjungininkai įrodė, kad prancūzų sutriuškinti nėra neįmanoma. Prancūzams atsitraukus, liko atviras kelias į Madridą; sąjungininkų pajėgos užėmė miestą rugpjūčio 12 dieną. Po metų Wellingtonas paskutinį kartą kirto Ispanijos ir Portugalijos sieną ir, nusiėmęs kepurę, pasakė: „Sudie, Portugalija, daugiau niekada tavęs nebeišvysiu!“

Tačiau prancūzai vis dar smarkiai priešinosi. 1813 m. birželio 21 d. paskutinį kartą bandydama sustabdyti sąjungininkus, maršalo Jourdano ir Napoleono brolio karaliaus Juozapo Bonaparto vadovaujama prancūzų kariuomenė išsirikiavo prie Vitorijos miesto. Slėnį supančiose kalvose prasidėjo lemtingas mūšis. Prancūzams tai buvo paskutinis šansas išlaikyti Ispaniją; laimėję, sąjungininkai palaužtų prancūzų okupacinę jėgą ir išvaduotų Ispaniją. Po kelių lemtingų klaidų prancūzų pajėgos buvo priverstos trauktis. Prancūzų gretose kilo panika, kareiviai metę ginklus pasileido bėgti, o karalius Juozapas Bonapartas paliko vežimus, pilnus paveikslų, šilkinių kilimų ir narvų su papūgomis ? brangenybių, prisiplėštų iš karališkojo Madrido dvaro.

Po pergalės britų kareivių pagarba kumpanosiam kariuomenės vadui dar labiau išaugo. Pavyzdžiui, veteranas seržantas Wheeleris 1813 m. prisiminimuose rašė: „Jeigu Anglijai vėl prireiktų kariuomenės, o aš joje tarnaučiau, norėčiau, kad man vadovautų Senoji Nosis. Mums niekada netrūktų maisto ir galėtume būti tikri, kad iškaršime priešui kailį. Ko dar galėtų norėti kareivis?“

Visi karininkai norėdavo valgyti prie kariuomenės vado stalo. Viename anekdotų pasakojama, kad airių karininkas po mūšio garsiai gyrėsi: „Šįvakar valgysiu su Wellingtonu!“

„Prieš mano vardą bent jau pridurkite „su ponu“, – išgirdęs tai metė A. Wellingtonas ir nujojo nieko nelaukęs.

Airių karininkas spėjo atsikirsti pavymui: „Pone, juk mes nesakome ponas Cezaris arba ponas Aleksandras, tad kodėl turėčiau sakyti ponas Wellingtonas?“

Po pralaimėjimo prie Vitorijos miesto prancūzai nebesipriešino. Prancūzų kariuomenė ir toliau buvo šturmuojama, 1814 m. vasario 24 d. Arthuras Wellingtonas pasiekė Pietvakarių Prancūzijos miestą Bajoną, esantį prie Ispanijos sienos. Balandį jis drauge su dviem palydovais jojo palei Garonos upę, kai prancūzų sargybinis šovė į jį. Kareiviui vadovavęs karininkas žengė į priekį ir atsiprašė Wellingtono; karininkas paaiškino, kad kareivis – žalias naujokas, nežinantis, kad avanpostuose esantys kariai vienas kito nešaudo.

Kai balandžio 12 d. Wellingtonas įjojo į Tulūzą, jį pasveikino miesto gyventojai. Ant grindinio gulėjo nuversta imperatoriaus Napoleono statula. Per vakarienę su garsiausiais miesto gyventojais atvykęs pasiuntinys pranešė, kad imperatorius Napoleonas atsisako sosto. Tuomet buvo įneštas šampanas. Visi kėlė taures ir sveikino Wellingtoną.

Retas svečias namuose

1814 m. gegužės 4 d. Wellingtonas atvyko į Paryžių apsirengęs civiliais drabužiais: užsimetęs apsiaustą ir užsidėjęs skrybėlę. Neseniai paskirtas Didžiosios Britanijos ambasadoriumi jis norėjo atrodyti kaip diplomatas, o ne kaip Prancūzijos užkariautojas. Kai vėliau jis atvyko į Londoną, džiūgaujanti minia iškinkė arklius ir tempė jo vežimą triumfuodama.

Namie jo laukė žmona Catherine ir du sūnūs – septynerių Charlesas ir aštuonerių Arthuras. Berniukai nebuvo matę tėčio ketverius metus – ne be priežasties. Mat santuoka su Catherine nebuvo tokia laiminga, kokia galėjo pasirodyti žinant jų meilės istoriją. Per 10 m. nuo nelaimingos meilės iki santuokos juodu abu labai pasikeitė. Jis troško nuotykių, ji – pastovumo. Bėgant metams, Arthuras vengdavo grįžti namo, o kai galop sugrįždavo, dažniausiai su žmona miegodavo atskiruose kambariuose.

1814 m. rudenį Wellingtonui suteiktas hercogo titulas, jis kartu su užsienio reikalų ministru lordu Castlereaghu buvo išsiųstas į Vienos kongresą, kuriame monarchai ir diplomatai aptarė Europos ateitį ir šalių sienas po Napoleono žlugimo. Puikiai mokėdamas prancūzų – to meto diplomatų ? kalbą, naujai paskirtas hercogas itin tiko britams atstovauti.

Derybos vyko lėtai, bet nuotaika buvo gera – Vienos kongresas pagarsėjo prabangiomis vakarienėmis ir pokyliais. Tačiau derybas teko staiga nutraukti, nes buvęs imperatorius pabėgo iš tremties Elbos saloje ir 1815 m. kovo 1 d. išsilaipino Prancūzijoje. Jis telkė kariuomenę. Jo tikslas buvo susigrąžinti valdžią – prancūzai jį palaikė. Per labai trumpą laiką jam pavyko suburti galingą kariuomenę, kuri galėjo jam padėti grįžti į Prancūzijos sostą ir pradėti naują Europos šalių užkariavimą.

Mūšis prie Vaterlo

Wellingtonui teko grįžti į mūšio lauką. Prieš jam išvykstant iš Vienos į Belgiją, kurioje buvo telkiama britų kariuomenė, Rusijos imperatorius Aleksandras I uždėjo ranką jam ant peties ir pasakė: „Jums ir vėl teks gelbėti pasaulį.“

Britų hercogas vadovavo 92.000 vyrų. Jo sąjungininkas, Prūsijos feldmaršalas Gebhardas Blucheris vadovavo 121.000 vyrų. Po dviejų mūšių – prie Linji ir Kvatr Braso – birželio 16 d. Napoleonui pavyko suskaidyti sąjungininkų kariuomenę. Wellingtonas išžygiavo į šiaurę, Vaterlo link, ir išrikiavo savo pulkus kalvos viršūnėje. Už kalvos jis paslėpė rezervą. Senasis triukas su toli paslėptomis pajėgomis, kurių negali pasiekti artilerija, priešui turėjo būti tikras išbandymas.

Birželio 18 d. 11.30 val. prancūzų patrankos ėmė šaudyti į britų pozicijas. Britams pavyko atremti prancūzų puolimą. Arthuras Wellingtonas jojo tarp savo vyrų juos drąsindamas ir ragindamas veržtis į priekį. Tačiau mūšio baigtis nebuvo aiški iki 19 val., o tuomet į mūšio lauką atjojo prūsai.

Bandydamas palaužti britus paskutinį kartą, Napoleonas išsiuntė savo elitinius pulkus, imperatoriškąją gvardiją. Wellingtonas laukė šios akimirkos: „Dabar! Pasiruošti! Ugnis!“

Už kalvos pasislėpę pėstininkai atlėkė į priekį ir ėmė šaudyti į prancūzus ardydami jų gretas.

Wellingtonas pakėlė skrybėlę – davė ženklą žygiuoti visai kariuomenei. Anot britų pėstininkų leitenanto Johno Kincaido, vyrai ėmė džiūgauti, o hercogas į tai atsakė: „Nėra laiko linksmybėms, vaikinai, veržkitės į priekį! Laimėkite!“

Kautynės truko dar kelias valandas, kol Napoleonas galop pralaimėjo. Vertinant iš istorinės perspektyvos, Wellingtono pergalė atrodė akivaizdi, tačiau jis pats vėliau pripažino, kad baigtis nebuvo aiški. Politikui Thomui Creevey jis sakė: „Po velnių, tai buvo rimtas mūšis. Abu buvome labai arti pergalės.“

Karvedys ėmė baisėtis karu

Vaterlo mūšio lauke liko beveik 65.000 žuvusiųjų ir sužeistųjų. Kruvina pergalė privertė Wellingtoną šlykštėtis karu. Ašarodamas jis pasakojo ledi Shelley: „Antras liūdniausias dalykas po pralaimėto mūšio yra laimėtas mūšis.“

1818 m. gruodį hercogas atsisakė ambasadoriaus pareigų Paryžiuje ir pasuko į politiką. Jis, be visa ko, buvo Didžiosios Britanijos premjeru ir užsienio reikalų ministru, o 1846 m. pasitraukė iš politikos. Arthuras Wellesley, Velingtono hercogas, mirė 1851 m. rugsėjo 14 d., sulaukęs 83 metų. Daugiau nei pusantro milijono britų lydėjo senąjį karo didvyrį į paskutinę kelionę per Londoną į Šv. Pauliaus katedrą. Jos kriptoje buvo padėtas sarkofagas su palaikais.

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Iliustruotoji istorija: kaip Wellingtonas pergudravo Napoleoną

Daugiau nei po dvidešimties metų, praleistų fronte, pirmasis Velingtono hercogas, karys ir politikas...

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau