„Iliustruotoji istorija“: senosios LDK vaistinės
Tradiciškai manoma, kad pradžią pirmajai vaistinei Vilniuje davė daktaras alchemikas Aleksandras Balinskis. Jis iš Krokuvos atsivežė vaistų sergančiam valdovui Aleksandrui Jogailaičiui gydyti. Deja, gydymas buvo nesėkmingas ir Balinskio karjera Vilniuje greitai baigėsi.
Dokumentuose vaistinė pirmą kartą paminėta 1510 m., kai valdovas Žygimantas Senasis Vilniuje pirko sklypą miesto vaistinei. Per gerą dešimtmetį jų atsirado daugiau ir, galima įtarti, tvarka joms buvo nebūdinga, nes jau 1523 m. Žygimantas Senasis išleido potvarkį apie vaistinių priežiūrą. Dokumentas skelbė, kad kai kurie vaistų prekeiviai, pritrūkę medžiagos, keičia vienus vaistus kitais arba iš užsigulėjusių netinkamų žaliavų gamina vaistus ir taip kelia pavojų žmonių sveikatai. Todėl jo malonybė karalius Žygimantas liepė medicinos daktarams tuose miestuose, kur jie gyvena, vieną kartą per metus paeiliui tikrinti vaistines ir jų sandėlius. Iš šio potvarkio galime spręsti, kad tiek vaistinių, tiek medicinos daktarų LDK miestuose jau būta ne po vieną.
Dauguma vaistinės prekių buvo brangios ir prieinamos nedidelei gyventojų daliai, todėl vaistinių skaičius LDK miestuose augo labai pamažu. XVII a. Vilniuje buvo apie penkias vaistines, Kaune – trys, Žemaitijoje – keturios. Vargingesni LDK gyventojai naudojosi iš seno žinomų žolininkų ir žiniuonių paslaugomis.
Švarioji ir nešvarioji medicina
Gydymo meistrai nuo viduramžių tradiciškai skirstėsi darbą pagal susirgimo rūšį. Medicinos mokslus universitetuose baigę daktarai užsiėmė tik vadinamuoju švariuoju gydymu ir rūpinosi vidaus ligomis, o gydymas dažniausiai apsiribodavo recepto išrašymu. Gydymo teorija buvo artima filosofijai, dažnas gydytojas kartu buvo ir alchemikas. Jų paslaugas, kad ir ne itin veiksmingas, įpirkdavo tik turtingiausieji. XVI a. tokius gydytojus savo dvaruose laikė valdovai, turtingesni didikai, vyskupai, kapitula.
Arčiau liaudies buvo kita gydovų grupė – barzdaskučiai-chirurgai. Jau 1509 m. susibūrę į cechą barzdaskučiai atlikdavo visą nešvariosios medicinos darbą. Šių medikų amatininkų žinioje buvo odos ligos, žaizdos, kaulų lūžiai. Barzdaskučiai galėjo nuleisti kraujo (anuomet tai buvo universalus gydymo būdas), paruošti gydomąją vonią, pastatyti taures ar klizmą, atverti ir išvalyti pūlinius, tvarstyti žaizdas, kitaip sakant, atlikti viską, kas susiję su nemaloniais kūno skysčiais. Barzdaskučiai patys darė reikalingus tepalus, taigi privalėjo turėti ir farmacinių žinių. Toks gydymo pasidalijimas buvo būdingas visai viduramžių Europai.
Garsiausi medicinos atstovai
Vilniaus universitetas iki pat XVIII a. pabaigos medikų nerengė, todėl įgyti medicinos išsilavinimo lietuviai vykdavo į užsienio, dažniausiai Italijos, universitetus. Pirmieji gydytojai Lietuvoje buvo užsieniečiai, tačiau jau nuo XVI a. žinomi ir lietuviai, grįžę turėdami medicinos mokslų daktarų laipsnius. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Senojo dvaro gydytojas buvo baigęs mokslus Bolonijoje Tomas iš Kauno. XVI–XVII a. dažnai minimi medicinos mokslų daktarai, kurie tapo dvasininkais. Neretai greta gydymo buvo užsiimama kita veikla. Pavyzdžiui, garsusis LDK spaustuvininkas Pranciškus Skorina (apie 1490 – apie 1541 m.) turėjo medicinos mokslų daktaro laipsnį, tačiau gyvendamas Vilniuje gydytojo praktika tikriausiai nesivertė. Kitas garsus daktaras Stanislovas Sabinas (m. apie 1588 m.) buvo Vilniaus miesto vaitas, pinigų kalyklos prižiūrėtojas.
XVI a. pradžioje Vilniuje ir Kaune lankėsi garsus vokiečių gydytojas, alchemikas, to meto gydymo novatorius Paracelsas (1493–1541 m.). Savo raštuose jis mini aukštą lietuvių daktarų žinių lygį ir priduria, kad dispute su jais buvęs visiškai sutriuškintas. Tikriausiai tai reiškia, kad lietuviai buvo skeptiškai nusiteikę naujovių medicinoje atžvilgiu, kaip, beje, ir dauguma Europos gydytojų.
Vaistininkai laikomi pirkliais
Pasitaikydavo, kad vaistinės savininkas būdavo medicinos daktaras, tačiau tai buvo neįprasta. Atidaryti vaistinę galima buvo ir neįgijus specialaus išsilavinimo. Tereikėjo gauti valdovo ar magistrato leidimą, atskirais atvejais – didiko fundaciją (Kėdainių vaistinę įkūrė kunigaikščiai Radvilos).
Vaistininku buvo tampama panašiai kaip cecho meistru ar pirkliu. Iš pradžių kandidatas kelerius metus būdavo mokiniu, tai reiškia, kad dirbdavo vaistinėje be atlygio. Vėliau, kiek įgudęs, tapdavo pameistriu ir galiausiai – meistru. Tiksliai nežinoma, kiek metų trukdavo toks mokslas, nes užrašytų taisyklių nebuvo, Lietuvos vaistininkai nesusibūrė į cechus, kaip kolegos Lenkijoje ar Vakarų Europoje. Nuo kitų amatininkų cechų ar pirklių gildijų vaistininkai skyrėsi tuo, kad privalėjo būti raštingi ir bent šiek tiek mokėti lotynų kalbą, kad suprastų mokslingų daktarų išrašytus receptus.
Vaistininkų darbas buvo panašus į pirklių. Norėdamas pakeisti šią padėtį, 1570 m. valdovas Žygimantas Augustas reglamentavo vaistinių veiklą, nustatė vaistų kainas ir atleido vaistininkus nuo pirkliams taikomų mokesčių. Lietuvoje vaistininkai dažniausiai priklausė miestiečių luomui, bet būta atvejų, kai už nuopelnus gaudavo bajoro titulą. Kaip aukštesniojo luomo miestiečiai, vaistininkai buvo gerbiami ir dažnai dalyvaudavo magistrato veikloje.
Vaistinių asortimentas
Senosiose vaistinėse buvo prekiaujama įvairiausiais, šiandien jau sunkiai įsivaizduojamais dalykais. Be gydomųjų žolelių ir šaknelių, vaistinėse būdavo parduodami brangakmeniai, džiovintos varlės ir gyvatės, vilkų kepenys ir tulžis, bebrų sėklidės, kurmiai, gyvačių taukai, lydekų dantys, vėžių akys, elnių bei ožkų kraujas ir dar daugybė kitokių įvairenybių. Gydomosios galios buvo priskiriamos kai kurių gyvūnų išmatoms, pakaruoklio kraujui ir žmogaus kaukolės milteliams. 1607 m. surašytame Joano Lesingo vaistinės inventoriuje paminėta 15 svarų egiptietiškosios mumijos. Ji būdavo sutrinama ir daromos tabletės, kuriomis gydoma daugelis ligų. Iš surašyto Lesingo vaistinės inventoriaus matyti, kad vaistai sudarė maždaug 30 procentų prekių.
Be gydyti skirtų medžiagų, vaistinėse buvo prekiaujama prieskoniais – pipirais, muskatais, šafranais, razinomis, garstyčiomis, lauro lapais, taip pat saldumynais – marcipanais, įvairių rūšių cukrumi, sirupais, saldainiais, meduoliais. Čia buvo galima įsigyti parfumerijos gaminių, muilo, žvakių, klijų, dažų, parako, pergamento, smalkos antspaudams, uostomojo tabako. Tačiau didžiausią pelną vaistinėms duodavo prekyba alkoholiu. Užsukus į vaistinę buvo galima nusipirkti ir vietoje išgerti vyno, likerio, trauktinės ar degtinės ir čia pat užkąsti marcipanais ar meduoliais. Atrodo, kad senosios vaistinės buvo panašios ne tiek į gydymo įstaigas, kiek į paprasčiausias užeigas ar krautuves.
Senųjų vaistinių inventorius
Kaip atrodė senųjų vaistinių iškabos ar interjeras, tikrų žinių neturime. Iš miestų dokumentų žinoma, kad vaistinės dažniausiai būdavo prie gatvės, joms priklausė sandėliai, rūsiai ir raugyklos. Vaistinės būdavo parduodamos, dažnai perkeliamos į kitas patalpas, todėl šiems pastatams tikriausiai ypatingų reikalavimų nekelta.
Kalbant apie vaistinės reikmenis, pirmiausia jose turėjo būti daugybė skirtingų indelių, dėžučių ir buteliukų vaistams bei prieskoniams laikyti. Parduodamus vaistus taip pat reikėjo pakuoti. Kartais ant dėžučių būdavo nupiešiami įvairūs juokingi paveikslėliai, skirti ligoniui pralinksminti, o aukso raidėmis užrašyti vaistų pavadinimai turėjo kelti pasitikėjimą. Indeliams ir buteliams laikyti vaistinėse buvo įrengiamos lentynos ir spintos.
Vaistininkai taip pat naudojo skirtingo dydžio grūstuves bei malūnėlius džiovintai medžiagai, pavyzdžiui, mumijai, trinti ir svarstykles. Neapsieita ir be įvairių distiliavimo aparatų ir indų. Kadangi vaistininkai priklausė turtingesnių miestiečių sluoksniui, galima manyti, kad vaistinės buvo įvairiai puošiamos. Vienuolynų vaistinėse būta šventųjų globėjų atvaizdų. Iš Vilniaus jėzuitų vaistinės XVIII a. aprašymo žinoma, kad patalpas puošė šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūros bei tapyti šventųjų medicinos daktarų atvaizdai.
Pasaulietinių vaistinių puošmenoms tikriausiai įtaką darė Vakarų mada. Yra žinoma, kad Vakarų Europos vaistines mėgta dekoruoti retų, egzotinių roplių ar kitų gyvūnų iškamšomis. Tikėtina, kad tokių puošmenų galėjo turėti ir Lietuvos vaistininkai.
Vienuolynų vaistinės
XVI a. pabaigoje Vilniuje įsikūrus vienuoliams jėzuitams ir įsteigus Vilniaus universitetą, netrukus buvo įkurta ir vaistinė. Iš pradžių ji galėjo būti skirta tik universiteto reikmėms, vėliau tapo prieinama ir miestiečiams. 1758 m. Augustas III suteikė jėzuitų vaistinei amžinąją privilegiją, kuria vienuoliai labai didžiavosi. Šios vaistinės asortimentas smarkiai nesiskyrė nuo kitų, pasaulietinių, to meto vaistinių. Apie pusę pajamų jėzuitų vaistinė gaudavo iš prekybos alkoholiu.
XVIII a. pabaigoje Vilniuje vaistinę buvo įsteigę ir vienuoliai dominikonai. Dokumentuose minimas vaistažolių daržas, esantis prie dominikonų vaistinės. Tačiau šie broliai vaistininkauti nepamėgo ir greitai vaistinę pardavė. Ji kelis kartus keitė vietą bei savininkus, o XIX a. buvo įkurta prie Rotušės ir iki neseno laiko buvo žinoma kaip „Gulbės“ vaistinė. Be šių, vaistines turėjo Tytuvėnų bernardinai ir Kauno jėzuitai, tačiau daugiausia vaistinių Lietuvoje priklausė pasauliečiams.
Mokslo reformos
VERSLO TRIBŪNA
RĖMIMAS
JT Generalinės Asamblėjos savaitės metu Lietuva pristatys šalies strateginę gynybos pramonę
2025 m. rugsėjo 22 d., Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos savaitės atidarymo dieną, Niujorke vyks išskirtinis renginys, skirtas Lietuvos, JAV ir tarptautinės gynybos pramonės partnerystei.
Kalbų mokymosi revoliucija: KALBA pristato AI sprendimą, kalbėjimo įgūdžių lavinimui ir kursų praktikai
Kalbų mokymo lyderė KALBA.lt pradeda naują sezoną su inovacija, kuri Lietuvos rinkoje neturi atitikmens - KALBA Boost. Tai unikaliai KALBA ekspertų sukurta kalbų praktikavimosi platforma, paremta asmeniniu dirbtinio intelekto (DI) kalbos mentoriumi.
Kauno rajone plėsis pramoginių katerių gamykla: bus gaminami net 17 metrų ilgio laivai
Kauno rajone pagreitį įgauna Norvegijos pramoginių laivų gamintojo „MAREX Boats“ plėtros projektas – gauta projekto ekspertizė ir pateikta visa projektinė medžiaga statybą leidžiančiam dokumentui gauti. Įgyvendinus 10 000 kv. m ploto laivų surinkimo gamyklos statybas, Lietuvoje bus galima gaminti dar didesnius pramoginius katerius, pasitelkiant pažangius technologinius procesus, o dalis energijos bus išgaunama iš geoterminių gręžinių.
4
Metai su „Omberg Group“: ką reiškia transformuoti NT verslą rinkai atsigaunant
Praėjusiais metais „Omberg Group“ tapo vienu iš TOP3 gyvenamojo būsto vystytojų Vilniuje, išplėtota komercinio NT kryptis Kaune. Vienas ryškiausių „Omberg Group“ indėlių Vilniuje – 21 aukšto „Skylum“ dangoraižiai ir populiariausiu 2024 metų projektu tapusios „Vyšnios“. Šiais metais per pirmą pusmetį „Omberg Group“ projektuose parduota daugiau kaip 180 butų – tai dvigubai geresnis rezultatas nei pernai.
VERSLO TRIBŪNA
2025 m. rugsėjo 22 d., Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos savaitės atidarymo dieną, Niujorke vyks išskirtinis renginys, skirtas Lietuvos, JAV ir tarptautinės gynybos pramonės partnerystei.
Kalbų mokymo lyderė KALBA.lt pradeda naują sezoną su inovacija, kuri Lietuvos rinkoje neturi atitikmens - KALBA Boost. Tai unikaliai KALBA ekspertų sukurta kalbų praktikavimosi platforma, paremta asmeniniu dirbtinio intelekto (DI) kalbos mentoriumi.
Kauno rajone pagreitį įgauna Norvegijos pramoginių laivų gamintojo „MAREX Boats“ plėtros projektas – gauta projekto ekspertizė ir pateikta visa projektinė medžiaga statybą leidžiančiam dokumentui gauti. Įgyvendinus 10 000 kv. m ploto laivų surinkimo gamyklos statybas, Lietuvoje bus galima gaminti dar didesnius pramoginius katerius, pasitelkiant pažangius technologinius procesus, o dalis energijos bus išgaunama iš geoterminių gręžinių.
Praėjusiais metais „Omberg Group“ tapo vienu iš TOP3 gyvenamojo būsto vystytojų Vilniuje, išplėtota komercinio NT kryptis Kaune. Vienas ryškiausių „Omberg Group“ indėlių Vilniuje – 21 aukšto „Skylum“ dangoraižiai ir populiariausiu 2024 metų projektu tapusios „Vyšnios“. Šiais metais per pirmą pusmetį „Omberg Group“ projektuose parduota daugiau kaip 180 butų – tai dvigubai geresnis rezultatas nei pernai.
Vaistinių būklė ėmė kisti XVIII a. antroje pusėje. 1764 m. buvo uždrausta vaistinėse pardavinėti alkoholį, neskirtą gydymo reikmėms. Tai smarkiai sumažino pelną, tačiau prestižo nepakėlė. Vaistininkai ir toliau buvo laikomi tik prekeiviais. 1781 m. Vilniaus universitete įsteigtas Medicinos fakultetas, po kelerių metų chemijos profesorius italas Josephus Gerardus Sartorius (m. 1799 m.) pradėjo dėstyti farmacijos kursą. 1810 m. įsteigta Farmacijos ir farmakologijos katedra, vadovaujama Johano Frydricho Volfgango (1776–1859 m.).
Kai Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį, įsigaliojo nauji reikalavimai. Pagaliau iš vaistininkų buvo pareikalauta specialaus išsimokslinimo, kurį šie galėjo gauti išklausę kursą universitete ir išlaikę egzaminą. Pamažu požiūris į vaistininkystę ėmė keistis. Tačiau tai tebuvo pirmosios kregždės ir turėjo praeiti nemažai laiko, kol Lietuvos vaistinės galutinai atsikratė viduramžių palikimo ir tapo medicinos mokslo dalimi.
Vaistų reklamos ir narkotikai gydyti
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vaistinės ėmė panašėti į dabartines. Pirmiausia išpopuliarėjo patentuoti gamykliniai vaistai, išsiskiriantys dailia pakuote ir ryškia reklama. Jie dažnai buvo importiniai, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje netruko atsirasti ir vietinių vaistų fabrikų. Vaistinėse gaminamiems vaistams imtos naudoti signatūros – prikabinamos etiketės, kuriose buvo žymima vaisto sudėtis ir vartojimo būdas. Vis dėlto šiuolaikinis žmogus apstulbtų pamatęs to meto vaistinių asortimentą: nuo teriako, mistinio vaisto nuo visų ligų, iki opijaus nuo kosulio ir kokaino nuo nervinių susirgimų. Be to, gana nesunkiai buvo galima nusipirkti aršeniko, gyvsidabrio, stibio. Tarpukario Lietuvoje jau neretai pasitaikydavo ir vaistų klastočių, o kad jų išvengtų, oficialūs importuotojai ant dėželių klijuodavo specialias banderoles. Vaistinių tinklas smarkiai išsiplėtė ir tapo prieinamesnis, tačiau vis vien nebuvo lengvai pasiekiamas kiekvienam.
